Dvylika metų šunis dresuojančio K.Grigaliūno viena darbo sričių – surasti filmams ir serialams reikalingų gyvūnų ir apmokyti juos vaidinti.
Karolis su gyvūnais yra dirbęs penkiolikoje užsienio ir Lietuvos kūrėjų filmų.
Aktorystės duonos yra ragavę ir dresuotojo augintiniai: rotveilerių veislės kalytė Braita, belgų aviganis Patu ir devynerių metų rotveileris Bo. Pastarojo filmografijoje – jau per dešimt vaidmenų.
– Kada pradėjote dirbti su gyvūnais kino aikštelėje? – paklausiau K.Grigaliūno.
– Maždaug prieš septynerius metus vienam suomių kriminaliniam filmui reikėjo poros piktų šunų.
Tiems vaidmenims tiko abu mano šunys – rotveileriai Braita ir Bo. Pririšti grandinėmis keturkojai turėjo vienas ant kito loti taip, kad putos dribtų.
Viskas pavyko sėkmingai. Mano šunys buvo dalyvavę sportinėse, apsaugai skirtose treniruotėse.
Tad man užtekdavo botagu į žemę pliaukštelėti, ir jie imdavo ardytis.
Vienos pavojingiausių scenų – kai šuo prieš filmavimo kamerą turi būti agresyvus. Filmuojant tokius epizodus turi būti sukurtos atitinkamos sąlygos: šalia negali būti jokio personalo, šuo negali būti paleistas.
Aš dažnai apmokau šunis, dirbančius apsaugoje. Jei šuo išmokytas kąsti ir loti, tokios scenos jam nesudėtingos.
– Kas lengviau išmoksta vaidinti – jauni ar brandesnio amžiaus šunys?
– Labiau tinka vyresni. Jauni yra labai spirgantys, juos nulaikyti vienoje vietoje sunku.
Vienas didžiausių projektų, kuriame teko dirbti su šunimis, – HBO serialas „Černobylis“.
Reikėjo 30 negrynaveislių šunų. Jų ieškojau per pažintis, nes svarbu, kad būtų patikimas ne tik šuo, bet ir šeimininkas, kuris turės atlikti namų darbus.
Viename epizode šuniukai turėjo slampinėti gaujoje, viską daryti kartu. Be to, pagal scenarijų valkataujantys šunys turėjo būti liesi. Šeimininkų teko prašyti, kad jie savo augintiniams tam tikrą laiką skirtų dietą.
Dar buvo labai svarbu, kad šunys nebūtų agresyvūs vieni kitų atžvilgiu. Treniruočių metu jiems duodavome dešrelių ir stebėdavome, kaip jie elgiasi.
Tas, kuris saugo ėdesį ir gali kam nors grybštelėti, netinka vaidmeniui.
Taip pat netinka ir tas, kuris negali pasitraukti nuo šeimininko.
Tokiu atveju jam reikėtų laikytis dar griežtesnės dietos, kad noras gauti dešrelę pranoktų išsiskyrimo su šeimininku nerimą.
Su kiekviena treniruote šuniukai vis labiau socializavosi. Per repeticijas skanėstais ir dešrelėmis „užminuodavome“ vietas, kuriose šunys turėtų burtis.
Filmavimo metu ten skanėstų nepalikdavome, nes jie būtų matomi kadre. Tačiau šunys instinktyviai ėjo į tą vietą, kur buvo įpratę rasti gardumynų.
Seriale yra scena, kurioje žmonės autobusais evakuojami iš radiacinės zonos, o paskui paskutinį autobusą bėga paliktas šuo. Šį vaidmenį atliko mano belgų aviganis Patu.
Masinėje scenoje dalyvavo šimtas ar du šimtai aktorių, perrengtų milicininkais, kariškais. Visi vienas į kitą panašūs, aš irgi buvau perrengtas, kad neišsiskirčiau iš minios.
Važiavau paskutiniame autobuse prisisegęs saugos diržais, kad neiškrisčiau, nes galinės durys buvo atidarytos. Persisvėręs šaukiau šunį, kad jis žinotų, kur bėgti. Patu dideliu greičiu turėjo skuosti šaligatviu paskui autobusą.
Tam tikru metu turėjau jį sustabdyti. Patu labai mėgsta žaisti su kamuoliu, tad nusviedžiau už jo kamuolį, kad jis sustotų ir pamirštų mane.
Mesdamas kamuolį pamačiau, kad šone stovi karinė mašina. Gerai, kad kamuolys skriejo ne į mašinos pusę, nes šuo būtų į ją įsirėžęs.
Patu – linksmas šuo. Jei šalia nėra šeimininko, jis kitam žmogui pasiūlys pažaisti.
Nuvažiuodamas autobusu mačiau, kaip jis, pačiupęs kamuolį, pribėgo prie aktoriaus, kuris vaidino pareigūną, reguliuojantį eismą. Patu išspjovė kamuolį jam po kojomis, trypė ir prašė pažaisti.
„Pareigūnas“ nereagavo, tada šuo griebė kamuolį ir nubėgo prie kito žmogaus. Žinoma, žaidimai su kamuoliu į filmą nepateko.
Seriale buvo dar vienas epizodas, kuris keturkojams taip pat buvo nelengvas. Nušiurusios virtuvės kampe susirietusi gulėjo kalytė su šuniukais. Užėjo kariškis, kuris yra gavęs nurodymą nušauti visus surastus šunis.
Šuniukų motiną vaidino jiems svetimas šuo – devynerių metų mišrūnė Lapė. Ji turėjo tūnoti kamputyje tarsi žindytų šuniukus.
Aš tupėjau pasislėpęs toje virtuvėje, sakydamas jai, kad gulėtų ramiai.
O tuo metu šuniukai jai lipo ant galvos. Filmavimo kameros įsijungė, kariškio ginklas buvo nukreiptas į šunis. Aišku, šūviai buvo begarsiai.
Visos šios scenos metu buvo matyti, kad kalytei nelengva, tačiau filme viskas atrodė labai natūraliai.
– Kaip filmavimo aikštelėje šunys reaguoja į šūvius, pastatų griuvimą, barnius, muštynes? Tikriausiai jiems tai sukelia didelį stresą?
– Labai svarbu parinkti tinkamą aktorių. Serialui „Černobylis“ buvo pasamdytas patyręs šuo aktorius iš Didžiosios Britanijos. Vienoje scenoje jis buvo „nušautas“ ir turėjo gulėti lyg negyvas.
Likus pusvalandžiui iki filmavimo vietiniai gyventojai ėmė leisti fejerverkus. Šuo išsigando, tarsi užsiblokavo. Tą dieną jis negalėjo vaidinti, nors buvo paruoštas ir gavo didelį honorarą.
O paprasti, gyvenimo gatvėje skonį žinantys šuniukai fejerverkų visiškai neišsigando.
Todėl skiriant vaidmenį labai svarbu įvertinti šuns savybes.
Pavyzdžiui, filmuojant buitinio konflikto scenas šuo nesupranta, kad aktoriai vaidina, todėl gali išgyventi taip, lyg tai būtų tikra situacija.
Jei norite, kad jūsų keturkojis atsidurtų didžiuosiuose ekranuose, pirmiausia reikėtų patikrinti kelis jo instinktus: maisto, grobio ir socialinį.
Pavyzdžiui, Bo – visiškas maisto vergas. Jei kas nors jį pavaišintų skanėstu, lengvai galėtų nusivesti. Tokio šuns privalumas yra tas, kad jam nebūtina būti šalia šeimininko.
Svarbus ir grobio instinktas. Patu, pamatęs kamuolį, eina iš proto.
Šuo, kuris nori žaisti kamuoliu, yra labai energingas, todėl jam negalima skirti ramių vaidmenų.
Labai svarbus ir socialinis instinktas – kaip šuo reaguoja į aplinką, garsus, slidžius paviršius, tamsą, svetimą žmogų, kiek linkęs bendrauti.
Kartais šuo gali vos ne salto atlikti, tačiau vos tik šeimininkas pasitraukia, jis tampa savimi nepasitikintis, įsibaimina ir nebetinka vaidmeniui.
– Ar žmonių ir gyvūnų honorarai smarkiai skiriasi?
– Manau, bet koks šuo uždirba daugiau nei aktoriai, kurie vaidina masuotėse.
– Ką sunkiausia priversti šunį padaryti?
– Sunkiausia kurti scenas, kuriose šuo turi elgtis natūraliai, o ne demonstruoti išmoktą elgseną.
Pavyzdžiui, jaunas 6–7 mėnesių šuniukas turi būti labai išvargęs, kad ramiai miegotų, kai šalia vaikščiojama ir kalbama. Jei jį paguldysi per prievartą, tai bus matoma ekrane.
– Ar po gerai atlikto vaidmens gyvūnai pamaloninami?
– Šuneliai gauna skanėstų, nuvedami į saugią vietą, kad pailsėtų, stengiamės, kad aikštelėje dirbantys žmonės jų neniurkytų.
Šiaip šuniukams filmuotis patinka, o jų šeimininkams dar labiau.
Neretai šunelis vienas uždarytas namuose būna nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro, nes šeimininkas dirba. O per filmavimą keturkojis visą dieną praleidžia su dresuotoju, kitais gyvūnais, jį supa visai kita aplinka.
Kartais ir šuns šeimininkas gauna kokį nors nedidelį vaidmenį. Tai gera proga atsitraukti nuo įprastos rutinos ir pasinerti į magišką kino pasaulį.
– Ar filmavimo aikštelėse pasitaiko komiškų nuotykių?
– Viename filme buvo scena, kurioje šuo be antkaklio tarp žmonių turėjo stovėti autobuso stotelėje.
Jį vaidino mano Bo. Buvo filmuojama anksti ryte. Pats pikas – žmonės viešuoju transportu važiavo į darbą.
Vyko bandomasis dublis. Bo numečiau skanėstų, kad ramiai tupėtų. Atvažiavo ilgas autobusas, išlipo srautas keleivių.
Staiga pamačiau, kaip mano šuo įlipo į autobusą pro užpakalines duris ir nuėjo į priekį. Aš nubėgau iš paskos, kad šuo neišvažiuotų, kad žmonės jo neišsigąstų.
O Bo ramiai perėjo per visą autobusą ir pro priekines duris išlipo. Jei tai būčiau pražiopsojęs, šuo būtų nuvažiavęs.
– Ar gali būti, kad su aktoriumi šuo neužmezga kontakto?
– Tada labai sunku. Paprastai iš anksto aktorius supažindinamas su šunimi.
Mano rotveileris – didžiulis šuo, gal kitiems atrodo agresyvus.
Bet ateina aktorius, ima jį draugiškai šnekinti, glostyti. Šuo patenkintas. O aš žinau, kad viskas bus gerai.
Mano darbe nepasitaikė, kad aktorius bijotų šuns ar nejaukiai jaustųsi.
Gal tik tuomet, kai aktorius susitelkęs į savo vaidmenį ir nieko aplinkui nemato, šuniui, kuris eina šalia ir dar turi atlikti savo vaidmenį, yra našta.
– Ar būna prašoma, kad šunys atliktų kokius nors ekstremalius triukus?
– Tas autobuso vijimasis „Černobylyje“ tikrai buvo ekstremalus.
Filmuojant vieną lietuvių filmą režisierius paklausė, ar mano rotveileris Bo pereitų per rąstą, nuvirtusį pelkėje.
Nesinorėjo lįsti į pelkę ir tikrinti gylio, dumblo klampumo, tad pasakiau, kad galima pabandyti.
Buvo karšta diena, šuo užlipo ant rąsto ir įšoko į vandenį. Į krantą išlipo visas dumblinas. Po to pasitreniravome ir Bo puikiausiai perėjo rąstu.
Kitame filme Bo vaidino dešimtmečio berniuko draugą. Viename epizode miško takeliu važiavo nedidelis traktorius su priekaba, jį vairavo girtuoklėliai. Naminukės prisigėręs vaikas miegojo priekaboje, o šalia gulėjo šuo.
Priekaba buvo gal pusantro metro aukščio, su bortais. Scena – ilga, traktorius kratėsi, vaikas miegojo ir nebendravo su šunimi.
O Bo savarankiškai teko suprasti, kad jis turi ramiai gulėti besikratančioje traktoriaus priekaboje.
Galiausiai vaikas prabudo ir supratęs, kad jį kažkas kažkur vežasi, iššoko iš priekabos.
Iš paskos iššoko šuo ir jie kartu pabėgo. Šuniui tai buvo nepaprastas vaidmuo.
– Ar filmavimo aikštelėje teko dirbti su kitais gyvūnais?
– Teko, bet ne tiek daug, kaip su šunimis. Pavyzdžiui, Lietuvoje filmuotame keturių dalių filme „Jekaterina Didžioji“ gruodžio mėnesį reikėjo karvės.
Paaiškėjo, kad tie, kurie karves laiko, yra atsakingi ūkininkai ir už jokius pinigus nenori savo gyvūno varyti į šaltį filmuotis. Per vargus radome karvę artistę.
Tam filmui taip pat reikėjo žąsų, vištų, gaidžių, avių, ožkų.
Avys paprastai turi savo lyderį. Tą lyderį už pavadėlio nuvedėme į filmavimui skirtą vietą, iš paskos atsekė visa banda.
Ten pribėrėme pašaro, kad avys ramiai ėstų, kol bus filmuojamos.
Bet po kelių minučių režisierius nusprendė filmuoti kitoje vietoje. Tada vėl reikėjo sukti galvą, kaip tas avis nuginti į kitą pusę.
– Ar artimiausiu metu yra numatytų naujų filmų?
– Neseniai su šunimis filmavomės lietuviškame trumpametražiame filme, šiomis dienomis turėjau dirbti „Netflix“ kuriamame švedų filme, bet darbai buvo nukelti.
Šiam filmui turiu įdomią užduotį – bus scena, kurioje nacistinės Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris pasirodys su savo mylimu šunimi vokiečių avigane Blondi. Jau yra atrinktas aktorius šuo.
