Šeimos šuo
Auksaspalvis retriveris yra idealus kompanionas, ištikimas šuo, mylintis visus šeimos narius. Kiekvieną žmogų ir gyvūną jis pasitinka vizgindamas uodegą, puikiai sutaria su visais. Tai grožio ir proto vienoje šuns veislėje harmonija. Auksaspalviai retriveriai yra ištikimi ir paklusnūs, ramaus būdo ir inteligentiškų manierų.
Jie netinka sargauti. Taip, auksiukas suloja kaip ir kiekvienas šuo, tačiau šitaip išreiškia ne pyktį ar sargumą, o džiaugsmą: „Štai dar vienas, su kuriuo draugausiu!“. Nors tai gana jauna šunų veislė, bet per trumpą laiką paplito visame pasaulyje ir „padarė“ žaibišką karjerą.
Priežastis – ne tik patraukli išvaizda, bet ir šios veislės savybės. Jis įeina į „madingiausių“ šunų dešimtuką, o daugelyje Vakarų valstybių net į trejetuką. Populiarumą įgijo savo auksiniu charakteriu – yra protingas, linksmas, mielas.
Tačiau už viską svarbiau yra šio šuns įgimtos darbinės savybės. Pirmiausia tai medžioklinis paukštšunis, atnešantis iš vandens pašautus paukščius. Medžiotojų konkursuose sutinkami rečiau už Labradoro ar lygiaplaukius retriverius, tačiau, atlikdami užduotis ramiai ir nuosekliai, sugeba gauti CACiT titulus (kandidatas į tarpt. darbo čempionus).
Auksaspalviams lauko bandymuose trūksta greičio, bet, būdami kruopštūs, jie padaro mažiau klaidų. Medžiodami laikosi greta šeimininko ir puola į priekį tik išgirdę komandą. Noriai šoka į vandenį, nekreipdami dėmesio į oro sąlygas.
Auksaspalviai retriveriai yra puikūs neįgaliųjų pagalbininkai – specialiai paruošti šunys gali atlikti daugiau kaip 50 komandų. Vis daugiau šios veislės šunų dalyvauja kaniterapijoje. Tai talentingi aklųjų vedliai, neįgaliųjų palydovai.
Prancūzijoje auksaspalviai ir Labradoro retriveriai sudaro net 70 proc. šunų, padedančių akliesiems ir neįgaliesiems. Dirbdami šį darbą yra delikatūs, sumanūs, kantrūs, be to, aplinkiniai maloniai reaguoja į gražų šunį, lydintį pagalbos reikalingą žmogų. Šveicarijos auksaspalviai retriveriai garsėja kaip geriausi gelbėtojai – šios šalies dresavimo mokyklos, rengiančios šunis darbui po žemės drebėjimų ir kt. stichinių nelaimių, turi išdresavusios šimtus auksaspalvių.
Veislės kilmės istorija
Auksaspalvių retriverių veislės atsiradimas iki galo neaiškus. Manoma, jog jie, kaip ir Labradoro retriveriai, kilo iš Niūfaundlendo salos. Jų protėvius žvejai pasitelkdavo traukti tinklus. XIX a. šie šunys pateko į Angliją ir buvo kryžminami su įvairiomis anglų šunų veislėmis. Viena jų – Tweed vandens spanieliai – ištvermingi pajūrio gyventojų šunys, drąsūs, gero temperamento, galintys dirbti atšiauriomis sąlygomis. Tweed vandens spanieliai „padovanojo“ šiuolaikiniams retriveriams temperamentą ir išskirtinius būdo bruožus.
Lordas Tweedmouth iš pradžių poravo geltoną, garbanotu kailiu retriverį (Wawy coated retriever) Nous ir Tweed vandens spanielę (Tweed Water spaniel) Bell. Jiems gimė keturi šuniukai – KROKUS, KOUSLIP, ADA ir PRIMROUS. Tuo metu ši veislė buvo banguotu kepenų spalvos kailiu, nedidelio ūgio. 1868-1890 m. Lordas Tweedmouth į veisimo programą įtraukė juodos spalvos retriverius, smėlio spalvos bladhaundą ir airių seterį. Kryžminimui buvo atrenkami panašaus charakterio individai, turintys geltoną kailį.
Pats Lordas gyveno Invernšyre, Škotijos kalnuose, todėl specialiai išvedė paukštinį medžioklinį šunį, gebantį gerai plaukti ir traukti paukščius iš šalto vandens. Dėl savo grožio ir gero charakterio ši šunų veislė greit tapo renginių, reklamos ir kino filmų žvaigžde. 1913 m. Anglijos kinologų klubas auksaspalvį retriverį įregistravo kaip atskirą šunų veislę.
Lietuvoje pirmieji auksaspalviai retriveriai pasirodė 1996 metais.
Auksaspalvio retriverio standartas
Ši veislė priskirta 8-ajai FCI grupei (Nr. 111).
Idealus ūgis ties ketera: patinų – 56-61 cm (svoris 35-38 kg), kalių – 51-56 cm (svoris 27-30 kg).
Bendras apibūdinimas: harmoningas, aktyvus, stiprus, lengvai judantis šuo, pasižymintis ramiu ir draugišku žvilgsniu.
Temperamentas. Ramus, draugiškas ir paklusnus.
Galva. Proporcinga kūnui, gana didelė, tačiau negrubi, pageidautina be nuokarų, tačiau jeigu galva stambi – dažniausiai būna nedidelė nuokara. Kaukolė plati, viršugalvis platus, išgaubtas, tačiau neturi sudaryti labai apvalios galvos įspūdžio. Pakaušio gumburas nesmarkiai išreikštas.
Perėjimas nuo kaktos iki snukio ryškus, tačiau jis neturi būti toks staigus kaip vokiečių bokserio ar niūfaundlendo. Snukio ilgis beveik lygus ilgiui nuo pakaušio gumburo iki perėjimo nuo kaktos iki snukio. Kaktos ir snukio linijos lygiagrečios. Snukis platus ir gilus, pakankamai trumpas. Skruostikauliai nesmarkiai išreikšti. Žandikauliai stambūs. Viršutinė lūpa prigludusi, gerai dengia apatinį žandikaulį. Lūpų pigmentacija tamsi.
Trūkumai: siauras, smailas snukis, nelygiagrečių linijų galva, ryškūs skruostikauliai, nesmarkiai arba per daug smarkiai išreikštas perėjimas nuo kaktos iki snukio. Viršugalvis labai apvalus arba plokščias. Labai didelė nuokara, raukšlėtas snukis.
Nosis. Plati, šnervės gerai išsivysčiusios. Nosies nugarėlė tiesi. Pageidautina juoda spalva, tačiau kalės rujos ar nėštumo metu ir beveik visi patinai žiemos metu šiek tiek pašviesėja, lieka juodas apvadas aplink nosies pagrindą.
Trūkumai: nuleista arba per daug užriesta nosis, labai nestipri pigmentacija.
Dantys. Dantys ir žandikauliai tvirti, sukandimas žirkliškas. Pageidautini visi dantys (42), tačiau FCI standartas nenurodo dantų formulės, jame tik tiksliai nusakoma, kad sukandimas turi būti žirkliškas – privaloma po 6 kandžius viršutiniuose ir apatiniuose žandikauliuose, taip pat 4 iltys. Tačiau, kergiant šunis, neturinčius visų reikalingų dantų, patartina partnerius parinkti su visais dantimis.
Trūkumai: perkandimas ar neprikandimas.
Ausys. Nulėpusios, vidutinio dydžio, gana plačiu pagrindu, išaugusios truputį aukščiau akių linijos, priekiniu kraštu prigludusios prie galvos.
Trūkumai: neproporcingos galvai ausys (per didelės ar mažos), labai aukštai išaugusios, neprigludusios.
Akys. Žvilgsnis ramus, draugiškas, šiek tiek liūdnas, protingas. Tamsiai rudos, su tamsiu apvadu, vidutinio dydžio, gilios, atstu viena nuo kitos, trikampės formos.
Trūkumai: migdoliškos, labai apvalios, išsprogusios, nukarusiais vokais, juodos arba gelsvos spalvos, be tamsaus apvado akys.
Kaklas. Vidutinio ilgio, stambus, tvirtas, raumeningas.
Trūkumai: labai ilgas ar per daug trumpas kaklas, neproporcingas visam kūnui.
Kūnas. Šiek tiek ištemptos formos kūno. Nugara tvirta ir plati, tiesi, be įlinkimų, pereinanti link uodegos pagrindo. Ketera aiškiai išreikšta. Juosmuo tvirtas, platus, neiškilus, gana trumpas. Krūtinės ląsta plati, su gerai išgaubtais šonkauliais, siekia alkūnės sąnarį ar šiek tiek nusileidusi žemiau jo. Žiūrint iš šono krūtinės gylis turi sudaryti maždaug 45 proc. viso šuns ūgio. Viršutinė linija tiesi, šiek tiek nuolaidi link uodegos, pilvas silpnai įtrauktas, todėl apatinė linija beveik tiesi.
Trūkumai: kvadratinės kūno formos šuo (ūgis lygus šuns ilgiui); viršutinė linija įlinkusi; ilgas juosmuo, iškilus; siaura krūtinė, nesiekianti alkūnės sąnario arba per daug plati, statinės formos krūtinė; labai įtrauktas pilvas.
Uodega. Stora ties pagrindu, gerai apaugusi tankiais puošiamaisiais plaukais, siekianti kulno sąnarį. Ji tarytum sudaro nugaros linijos tąsą. Šuo eidamas neša ją pakeltą, bet neaukščiau nugaros linijos. Priimtina ir „linksma“ uodega, tačiau ji neturi būti užriesta virš nugaros. Ji užbaigia bendrą harmoningai sudėto šuns išvaizdą, sudaro vientisą liniją nuo keteros iki uodegos galiuko.
Trūkumai: uodega, nesiekianti kulno sąnario, ar gerokai ilgesnė negu reikalauja standartas; einant nešama aukščiau nugaros linijos, užriesta virš nugaros. Uodega negali būti judesio metu nuleista žemyn, vizginama.
Priekinės galūnės. Tiesios, tvirtos, kaulingos. Priekinės galūnės prie kūno pritvirtintos stiprių raumenų ir raiščių pagalba, kurie prasideda nuo 1 iki 5 šonkaulio ir baigiasi prie trikampės mentės. Aukščiausias mentės kampas sudaro keterą, todėl jei raumenų masė maža ar yra netinkamas prisitvirtinimo kampas, ketera neryški. Mentės sąnarys jungiasi su petikauliu. Teisingas šių dviejų kaulų susijungimo kampas užtikrina teisingą priekinių galūnių judesį.
Jis turi būti ilgas, lengvas, energingas, priekinės galūnės toli išmetamos į priekį. Kuo kampas bukesnis, tuo priekinių galūnių žingsnis trumpesnis. Tada žingsnis neproduktyvus, šuo labai greitai nuo bėgimo risčia pereina prie šuolių. Dilbio kaulai tiesūs, tvirti, statmeni į žemę, jei petikaulio ir menties kampas sudaro apie 90 laipsnių, tai priekinės galūnės yra tvirtai ir stačiai atsirėmusios į žemę.
Trūkumai: peties kampas tiesus, trumpas petikaulis, nepriglaustos alkūnės, netiesios, plonos kojos, silpni ar per daug statūs riešai.
Užpakalinės galūnės. Raumeningos, tiesios, tvirtos, lygiagrečios. Kad šuo galėtų produktyviai judėti svarbūs ir klubo bei kelio sąnariai. Šlaunikaulio susijungimas su blauzdos kaulais sudaro kelio sąnarį. Šlaunikaulis turi būti pakankamai ilgas, kad susijungimo kampas būtų apie 110 laipsnių. Tai užtikrintų optimaliai galingą atsispyrimą.
Tačiau jei šlaunikaulis ir blauzdikauliai labai ilgi, kampas tarp jų bus per daug ryškus, todėl mažins atsispyrimo galią. Slėsnos trumpos, tvirtos, statmenos žemei. Kulnai yra gerai išreikšti, statmeni, lygiagretūs.
Trūkumai: tiesūs arba per smarkiai išreikšti kelio sąnariai, neteisingas slėsnų statymas, suartėję kulno sąnariai, neraumeningos strėnos.
Letenos. Tvirtos ir kompaktiškos, su suspaustais pirštais ir gerai išsivysčiusiomis pagalvėlėmis.
Trūkumai: nesuspaustos, ilgais pirštais, išskėstos letenos.
Kailis. Tankus, su geru poplaukiu. Jis saugo šunį nuo vandens ir žvarbaus vėjo. Pageidautina, kad plaukas būtų tiesus, tačiau gali būti šiek tiek banguotas (negarbanotas). Priekinių ir užpakalinių kojų, uodegos ir pilvo apačios ilgesni, puošnesnis plaukai. Kūno plaukai trumpesni, bet labai tankūs.
Trūkumai: labai garbanotas kailis, be poplaukio, per minkštas kailis. Kailio spalva. Nuo intensyviai auksinės iki kreminės. Gali būti nedidelė balta dėmelė ant krūtinės. Viso kūno spalvos intensyvumas gali būti nevienodas, ypač tai matyti ryškiai auksinės spalvos šunų – plaukai šiek tiek šviesesni pilvo apačioje, ant uodegos, kojų, tačiau negali būti kitos spalvos dėmių. Seterio raudonumo, ruda spalva.
Judesiai. Taisyklingi judesiai gali būti tik gerai sudėto šuns. Visi, kad ir nedideli trūkumai, išryškėja pradėjus šuniui judėti. Judant risčia judesiai laisvi be didelių pastangų, alkūnės gerai prigludusios prie kūno, žingsnis platus ir lengvas. Galūnės turi judėti paeiliui, tvirtai, į priekį, viena linija. Apžiūrint iš nugaros galinės kojos turi judėti paraleliai viena kitai, viena linija su priekinėmis.
Trūkumai: trumpas žingsnis, aukštai iškeliami priekinių kojų riešai rodo, kad netaisyklingai pastatyta mentė; trumpi, per daug statūs galinių kojų judesiai rodo, kad netaisyklingas šlaunikaulio ir blauzdikaulio kampas.
Diskvalifikacinės ydos
1. Ūgio neatitikimas pagal standartą.
2. Trumpintas ar kitaip pakeistas uodegos ilgis. Netiesi, „laužta“ uodega.
3. Bet kokia kitokia spalva, išskyrus tas, kurios aprašytos standarte.
4. Nežirkliškas sąkandis.
5. Vienos ar abiejų sėklidžių trūkumas.
6. Agresija, stipriai išreikštas bailumas.
Lietuvos kinologų draugija balandžio 24 d. kviečia šunų mylėtojus švęsti ŠUNS DIENĄ!