Iš garsiame Italijos kurorte Kortina d’Ampece vykusių tarptautinių šunų kinkinių varžybų su prizininkų medaliais grįžo visi trys: Laimonas, jo žmona Indrė (39 m.) ir duktė Julija (15 m.).
Sodyboje šalia Kernavės auga 25 trumpaplaukiai mišrūnai ilgomis kojomis. Šie į paukštšunius panašūs šunys, turintys kurstharų, greinhaundų, anglų pointerių, šiek tiek net haskių genų, buvo išvesti specialiai kinkinių varžyboms.
Europos kinkomieji šunys, kaip juos vadina, specialiai kryžminami keliasdešimt metų, tad kinkinių varžybose yra nepralenkiami. Jie greiti, ištvermingi, atkaklūs, draugiški ir itin mėgstantys žmones.
Daujotų šeima jau daugiau kaip dešimtmetį panirusi į šunų kinkinių pasaulį. Tad šiemet, kai dėl pandemijos metų pradžioje beveik nevyksta jokie sporto renginiai, Italijos slidinėjimo kurorte Kortina d’Ampece pirmąsyk surengtose tarptautinėse varžybose pasiryžo dalyvauti visi trys.
„Pasaulio ir Europos šunų kinkinių čempionatai dėl pandemijos šiemet buvo atšaukti, o šių šunų geriausias amžius varžyboms – nuo dvejų iki šešerių metų, tad praleistas sezonas atima labai daug“, – paaiškino L.Daujotas.
Per Europos ir pasaulio čempionatus kinkiniui paprastai vadovauja I.Daujotienė, prieš kelerius metus net tapusi žemyno čempione. Tačiau šunų kinkinius geba valdyti ir L.Daujotas, ir jųdviejų duktė moksleivė Julija.
Lietuviai tai ir įrodė Kortina d’Ampece – kurorte, kuriame 1956 metais jau vyko žiemos olimpinės žaidynės ir kuris 2026 metais su Milanu vėl dalysis žiemos olimpinės sostinės vardą. Keturių šunų kinkiniui vadovavusi I.Daujotienė buvo trečia. L.Daujotas su dukra varžėsi dviejų šunų kinkinių varžybose ir abu taip pat tapo prizininkais – Julija buvo trečia, Laimonas – antras. Varžybose dalyvavo per 100 šunų kinkinių.
„Aš, matyt, jaudinausi mažiausiai, o dukrai tai buvo apskritai pirmosios varžybos ant sniego“, – teigė vyras, kurio šeimos pomėgis – šunų kinkiniai – tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Daujotai gamina natūralų šaldytą ir visavertį šunų ėdalą.
Kone prieš du dešimtmečius Daujotai įsigijo vienkiemį šalia Kernavės. Ten iš pradžių laikė žirgus, jodinėjo jais laisvalaikiu. Tai buvo pomėgis, kuriam Laimonas ir Indrė skirdavo tik savaitgalius ir atostogas, tikėdamiesi, kad kitu laiku prižiūrėti žirgus jiems padės kaimynai.
Tačiau tų kaimynų sodyboje beveik nėra, o artimiausias įsikūręs pusantro kilometro nuo jų ir niekas nesiveržia šerti svetimų žirgų, kai apsčiai savų darbų.
Tad Daujotams planą teko permąstyti ir patiems kraustytis į vienkiemį, kuriame iš pradžių net vandenį praustis tekdavo semti iš šulinio.
Kad patys sodyboje jaustųsi saugiau, Laimonas ir Indrė įsigijo haskių veislės kalytę mėlynomis akimis. Po kiek laiko jai į draugiją nupirko ir patiną. Haskių šeimyna gausėjo, bet ne visus šuniukus pavykdavo dovanoti ar parduoti.
„Netrukus jau turėjome visą šunų kinkinį, nors apie tai tada mažai išmanėme. Bet pradėjome domėtis, aiškintis, o galiausiai – ir dalyvauti varžybose. Atrodė, kad tie pūkuoti mūsų haskiai puikiai bėga, kol kartą per varžybas jų neaplenkė į šiaurinius visiškai nepanašūs trumpaplaukiai šunys“, – pasakojo L.Daujotas.
I.Daujotienei sukilo ambicijos. „Vieną dieną aš juos visus aplenksiu“, – pareiškė ji, ir šeima pradėjo dar labiau domėtis šunų kinkiniais.
Laimonas ir Indrė įsigijo vieną Europos kinkomąjį šunį, paskui kitą, o galiausiai procesas įsibėgėjo taip, kad tapo ne tik šeimos laisvalaikiu, bet ir darbu.
„Pradėjome mąstyti, ką geriausiai išmanome ir kuo norėtume užsiimti. Išties daug žinių turėjome apie šunų mitybą, o visaverčio ėdalo pasiūlos beveik nebuvo, tad pradėjome jį patys gaminti ir siūlyti kitiems.
Tai laikome net savotiška savo misija – esame įsitikinę ir kitus mokome, kad šerti šunis sausu ėdalu yra tas pat, kas vaikus nuolat maitinti bulvių traškučiais. Šunų, kaip ir žmonių, mityba turi būti subalansuota, tada ir keturkojis bus sveikas“, – tvirtino L.Daujotas.
Dabar iš 25 Europos kinkomųjų šunų, laikomų Daujotų sodyboje, 8 yra varžyboms tinkamo amžiaus. Nors šie šunys gyvena ir 14 metų, o senatvėje yra tokie pat guvūs kaip ir jaunystėje, greičiu ir ištverme jie neprilygsta dešimtmečiu jaunesniems keturkojams.
Tarp kinkomųjų šie specialiai išvesti mišrūnai yra greičiausi ir labiausiai tinkami sprinto varžyboms, per kurias dideliu greičiu įveikia kelis kilometrus.
Kinkinių mėgėjai šunis kinko ne tik į roges. Pavasarį, vasarą ir rudenį, kai nėra sniego, Daujotai savo augintinius kinko į dviratį, paspirtuką ar prisiriša bėgdami.
„Besniegės rungtys vis labiau populiarėja. Greičiausia šaka – dviračių, kai šuo tempia, o žmogus mina dviratį. Geri dviratininkai pasiekia ir vidutinį 40 kilometrų per valandą greitį. Paspirtuką gali tempti vienas šuo – tada tenka ir spirtis. Jei tempia du keturkojai, spirtis nereikia, tik vairuoti.
Fiziškai sunkiausia rungtis – bėgimas su šunimi, nes kojoms ir apskritai visam kūnui tenka didelis krūvis, mat bėgama itin greitai. Pasaulyje yra vienas žmogus, kuris tempiamas šuns kilometro trasą įveikė vidutiniu 30 kilometrų per valandą greičiu.
Šunis galima kinkyti ir į slides, tačiau reikia būti geram slidininkui, o Lietuvoje mažai galimybių išmokti gerai šliuožti, tad mūsų šeima šios rungties beveik nebando“, – sakė L.Daujotas.
Šunų kinkiniai valdomi tik balsu – specialiomis komandomis, kurių klauso kinkinio vedlys. Vedliu gali būti ir kalė, ir patinas – abiejų lyčių šunys yra vienodai paklusnūs ir protingi, beveik vienodai pajėgūs.
„Patinai sunkesni ir stipresni, tad pranašesni trasose, kur, pavyzdžiui, tenka tempti kinkinį ir per smėlį ar purvą, o kalės smulkesnės, tad paprastai greitesnės. Geri dviratininkai labiau mėgsta kinkyti kales, nes gali važiuoti greičiau“, – sakė L.Daujotas.
Europos kinkomasis šuniukas kainuoja apie 1 tūkstantį eurų, o suaugusių ir varžyboms tinkamų šunų beveik niekas neparduoda – toks šuo gali kainuoti net ir 5 tūkstančius eurų.
„Jei šuo moka komandas, gerai bėga, kodėl turėtum jį parduoti? Juk yra ir emocinis ryšys, pasitikėjimas augintiniu. Kai trasoje leki dideliu greičiu, turi tikėti juo, o ne stabdyti prieš kiekvieną posūkį.
Suaugusių, šiam sportui tinkamų, gero charakterio šunų nelabai nusipirksi. Bet, pavyzdžiui, gali gauti dovanų. Mes irgi esame padovanoję gerą kinkomąjį šunį, nes jis nesutarė su kitais mūsų šunimis“, – teigė L.Daujotas.
Apskritai Europos kinkomieji šunys yra neagresyvūs ir gerai sutaria ne tik su žmonėmis, bet ir tarpusavyje. Anot L.Daujoto, agresyvių šunų giminės augintojai stengiasi nepratęsti.
„Vienas lenkas turi lenktynėms puikiai tinkamą šunį – ištvermingą ir itin greitą. Bet jo šuo agresyvus, trasoje nenori prasilenkti – varžovams kimba į gerklę. Daug kas prašė pratęsti šio šuns giminę, bet Lenkijos sportininkas griežtai atsisako tai daryti“, – pasakojo L.Daujotas.
Europos kinkomiesiems šunims žmogus – itin svarbus. Net ne šeimininkas, o apskritai žmogus, mat, priešingai nei, pavyzdžiui, vokiečių aviganiai, šie mišrūnai neprisiriša tik prie vieno šeimininko.
„Mūsų šunims svarbiausia būti su žmogumi. Jie visada stengiasi perprasti žmogaus mintis, yra labai smalsūs ir nori bendradarbiauti.
Pirmąją anglų pointerių veislės kalytę mums padovanojo žmonės, kurie nebegalėjo jos laikyti. Suaugusiai kalei buvo jau treji metai, bet pabandžiau uždėti jai pakinktus ir prisirišau prie dviračio. Tas šuo iškart pradėjo tempti dviratį taip, lyg tai būtų daręs visą gyvenimą“, – pasakojo L.Daujotas.
Greičiausias – 4 šunų kinkinys
Roges, dviratį ar paspirtuką tempiantys šunų kinkiniai starte gali pasiekti ir vidutinį 50 kilometrų per valandą greitį, bet paprastai didelį sprogstamąjį greitį turintys šunys greitai ir pailsta.
„Mes treniruojamės taip, kad šunų kinkinys visą 5 kilometrų ar kiek ilgesnę distanciją bėgtų tolygiai, – aiškino L.Daujotas. – Jei reikėtų bėgti tik kilometrą, mūsų šunis daug kas aplenktų, bet penkiskart ilgesnėje trasoje jau mūsiškiai turi pranašumą, nes gali palaikyti pastovų greitį.“
Tarp tempiamų rogių greičiausias yra keturių šunų kinkinys. Kelių kilometrų distanciją jis gali įveikti ir vidutiniu 32–34 kilometrų per valandą greičiu. Nors į roges kinkomi ir 6, ir net 10 ar 12 šunų, dėl sudėtingesnio valdymo toks kinkinys nėra greitesnis už keturkinkį.
