Bulterjeras gali būti visoks, tačiau niekada – skystablauzdis. Ir savo išvaizda jis kitoks nei visi šunys, nes tai buldogas ir terjeras viename.
Kada ir kur gimė pirmieji bulterjerai?
Bulterjerai – sena Anglijos šunų veislė, jos šaknys siekia 1800 metus, kai dar buvo populiarios šunų kovos. Paprastai jos vykdavo tarp šuns ir kito gyvūno: šuns ir jaučio, šuns ir šerno, šuns ir žiurkių.
Būdavo ir kovų tarp šunų, kuriose dalyvavo buldogų terjerų mišrūnai – įvairaus ūgio ir svorio, įvairių kailio spalvų, skirtingos sandaros. Šunims buvo keliamas svarbiausias reikalavimas: būti užsispyrusiems kaip buldogai bei aktyviems ir vikriems kaip terjerai.
Nuo 1835 m., kai Anglijos Parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį gyvūnų kautynes, šunų augintojai nusprendė iš įvairaus plauko mišrūnų išvesti elegantiškesnį, balto kailio šunį, kuris turėtų visas protėvių savybes, tačiau jo paskirtis jau būtų visiškai kita – šeimos šuo, kompanionas. Ar tai būtų kelionė, ar medžioklė, ar pasisėdėjimas bare prie pintos alaus – šis šuo turėjo patikti visiems ir pritapti visur.
Bulterjerų veislės pradininku laikomas James Hinksas, kuris 1850 metais ėmėsi tobulinti bulterjerą, įliedamas, kaip manoma, pointerių, dalmatinų, baltųjų Anglijos terjerų (jau išnykusi šunų veislė) kraujo. Veisėjo D. Hinkso užrašų neišliko, todėl ne viskas yra žinoma, bet vėliau darbus tęsė ir šunis veisė jo sūnus.
Taip atsirado anglų baltasis bulterjeras. Baltųjų anglų bulterjerų vadose vis gimdavo ir spalvotų šuniukų, kuriuos brokuodavo, nerodydavo šunų parodose, bet tyliai veisdavo, kad išlaikytų gerą balto kailio šunų pigmentaciją. Tuo metu daugelis bulterjerų buvo nulėpausiai, neretai ir patrumpintomis ausimis.
Bet jau tada buvo atrenkami šunys stambesnėmis galvomis, gerai „užpildytu“ snukiu, neryškiu perėjimu iš snukio į kaktą. Bėgant laikui bulterjerai pastambėjo, pasidarė sunkesni, galva dar labiau „užsipildė“. Tiek šunų parodose, tiek veisiant šios veislės šunis visaverčiais dabar laikomi ne tik balto, bet ir spalvoto kailio bulterjerai.
1963 metais bulterjerų veislę įregistravo Tarptautinė kinologų federacija (FCI), ji priskirta III grupei.
Šiuolaikiniai bulterjerai: kokie?
Šiuolaikiniai bulterjerai yra stiprūs, raumeningi, pakankamai masyvūs, bet tuo pačiu gana vikrūs gyvūnai. Ūgis ir svoris nėra ribojami. Kadangi kaip atskira veislė yra išvestas ir nykštukinis bulterjeras, šunys, kurių ūgis ties ketera yra iki 35,5 cm, laikomi nykštukiniais, o aukštesni gyvūnai atitinka standartinio bulterjero ūgį.
Tačiau dėmesio: į nykštukinius arba standartinius bulterjerus šie šunys yra skirstomi pagal kilmę, o ne pagal ūgį! Todėl per aukštas „nykštukas“ netaps standartiniu bulterjeru, kaip pasitaiko kitų šunų veislių atveju. Didelis nykštukinis bulterjeras yra neatitinkantis standarto nykštukinis bulterjeras.
Bulterjerų veislės išskirtinumas – unikali galvos forma. Bulterjero galva turi būti kiaušinio, arba regbio kamuolio formos. Tolygi ir „užpildyta“ žiūrint bet kuriuo kampu: tiek iš priekio, tiek iš šono. Tvirta, nesunki, ilga galva yra veislės pasididžiavimas ir vizitinė kortelė. Tačiau, žinoma, didžiausias veislės privalumas yra šių šunų charakteris ir temperamentas.
Bulterjerai yra užsispyrę išdaigininkai, mėgstantys komfortą ir tuo pačiu žygius purvynais. Tai šuo, kuris nori būti šalia šeimininko bet kokiose sąlygose ir yra visiškai atsidavęs savo mylimam žmogui. Tiktai yra vienas bet... žmogus turi nusipelnyti bulterjero meilės! Nors tai ištikimas, meilus ir noriai bendraujantis šuo, bulterjeras moka įsižeisti, užsispirti ir „išdresuoti“ šeimininkus pagal save. Neretai išgirsite, kad bulterjeras piktas, nedresuojamas, kvailas...
Deja, bet visi šie apibūdinimai skirti ne šuniui, o jo savininkui. Visi šunys turi būti auklėjami, atsižvelgiant į jų prigimtį, veislės paskirtį. Kas tinka vokiečių aviganiui, tas absoliučiai netiks bulterjerui. Todėl jau supratote: šis šuo – ne kiekvienam! Būtina sąlyga norinčiam įsigyti bulterjerą yra turėti daug noro mokytis, galimybių skirti laiko savo augintiniui ir būtinai turėti gerą humoro jausmą. Taip pat linkėtina, kad žmogus jau turėtų šunų auginimo patirties.
Lietuvoje pirmieji bulterjerai atsirado prieš 1990 metus, bet labiau pavieniai. Šunų mylėtojai dažniausiai jų įsigydavo Rusijoje arba buvusioje Čekoslovakijoje. Po 1990-ųjų bulterjerų atsirado daugiau, jie tapo populiarūs. Deja, dėl savo unikalios išvaizdos dažnai patekdavo į labai netinkamas rankas. Bulterjerų veislynų buvo ne vienas, bet po keleto vadų jie nustodavo veisti, tik keletas savo veiklą tęsė dešimtmečiais.
Bulterjerai – ne komercinė šunų veislė. Tinkamai veisdamas, gerai prižiūrėdamas suaugusius šunis ir augančius mažylius, dažniausiai patiri daugiau išlaidų, nei gauni pelno. Bulterjerų veislynai turi po 1-2 vadas per metus, daugiausia jie atlieka selekcinį, „idėjinį“ darbą, kad išlaikytų šios puikios šunų veislės ypatumus, veistų tik sveikus, patikrintus, gero temperamento šunis. Šiuo metu Lietuvoje gyvena šunys, gimę arba kilę iš įvairių šalių, turintys žymiausių pasaulio bulterjerų veislynų kraujų.
Šiai šunų veislei gali pasitaikyti paveldėtų širdies ir inkstų veiklos sutrikimų, todėl visi veisiami šunys turi būti sveiki ir patikrinti. Dar yra keletas ligų, kurioms galima atlikti genetinius tyrimus – LAD (letalinis akrodermatitas – cinko apykaitos sutrikimas), PKD (inkstų policistozė). Sąnarių negalavimai bulterjerams pasitaiko žymiai rečiau nei kitoms panašioms šunų veislėms.
Apskritai paėmus, tai stiprus, energingas, prisitaikantis prie esančių sąlygų šuo. Nereikalauja ypatingos priežiūros, neišrankus gyvenimo sąlygoms, palyginti sveikas ir gerai sutariantis su žmonėmis. Su šunimis ir kitais gyvūnais gali ir nesutarti, vis dėlto tai terjeras (terjerai linkę vaikytis bėgantį grobį, pasipešti su konkurentais).
Šį šunų būtina dresuoti, socializuoti, mokyti tinkamai bendrauti, o pačiam šeimininkui jau nuo pirmos dienos reikia rasti artimą kontaktą su augintiniu, kad gyvenimas su bulterjeru būtų linksma išdaiga, o ne sunkus triūsas.
Lietuvos kinologų draugija balandžio 24 d. kviečia šunų mylėtojus švęsti ŠUNS DIENĄ!
