Nuo mažens gyvūnus labai mėgstanti Evelina laiko devynias sodriai žalios spalvos gyvalazdes. Jas ne tik pati užaugino, bet ir padėjo šiems laibakojams vabzdžiams išsiristi iš kiaušinėlių, kuriuos beveik porą mėnesių laikė šiltame, drėgmės nestokojančiame inkubatoriuje.
„Manieji augintiniai išsirito praėjusios vasaros pabaigoje. Gyvalazdžių gyvenimo trukmė neilga. Jos gyvena maždaug metus. Tai reiškia, kad netrukus vėl teks rinkti vabzdžių sudėtus kiaušinėlius ir jais rūpintis, kad išsiristų nauji sveiki augintiniai“, – kalbėjo egzotinių vabzdžių šeimininkė. Auginti šias neįprastas būtybes Evelina pradėjo prieš pusantrų metų, kai dovanų gavo tris gyvalazdes. Jų palikuoniai šiuo metu ropoja kaunietės terariume.
Tokia dovana merginai sukėlė nuostabą, nes šių vabzdžių ji niekada nebuvo gyvai mačiusi. Ji net neįsivaizdavo, kaip gyvalazdes reikės auginti. Tačiau pasidomėjus paaiškėjo, kad jas laikyti nebus nuobodu ir net savotiškai įdomu.
Jau pirmąją dieną E.Šarkauskaitė nupirko ir įrengė stiklinį terariumą, jį išklojo medžio drožlėmis ir žemėmis.
Į talpyklą ji įdėjo ir medžių šakelių. Natūralioje gamtoje gyvalazdės jose maskuojasi, kad apsisaugotų nuo priešų.
Vabzdžiai netruko įsikurti naujame būste, pradėjo ropinėti šakelėmis. Kadangi gyvalazdės aktyvesnės tamsiuoju paros metu, jau pirmąją naktį Evelinos namuose atsirado naujų garsų – krebždėjimo ir lapų graužimo. Jis ypač sudomino Jorkšyro terjerų veislės kalytę Niką – žiūrėdama į terariumą ji praleidžia nemažai laiko.
Kaunietė gyvalazdėms nepagailėjo šviežių rožių, aviečių, braškių, žemuogių, melisų lapų. O didžiausias gardėsis joms – ąžuolų lapai.
„Šiltuoju metų laiku rasti lapų nesunku. O žiemai reikia jų priruošti. Jau antrą žiemą žalių ąžuolų lapų pilnos mano šaldiklio lentynėlės. Dar viena išeitis: mėgintuvėliuose daiginti giles ir jaunais ūgliais maitinti vabzdžius“, – kalbėjo medikė.
Ir ankstesni, ir dabartiniai Evelinos augintiniai – patelės. Daugelio rūšių, tarp jų – ir vietnaminių, gyvalazdžių patinai retesni už pateles. Kai kurių rūšių patinų nėra visai arba jų dar nepavyko aptikti net natūralioje gamtoje. Gyvalazdės dauginasi partenogenetiškai – patelės deda neapvaisintus kiaušinėlius, o iš jų išsirita motinai genetiškai identiškos patelės.
Evelina pasakojo, jog patelės kiaušinėlius išsvaido ant žemės, deda į drožles arba priklijuoja prie šakelių. Merginai sunku pasakyti, kiek tiksliai viena patelė padeda kiaušinėlių. Ji mano, jog kelis šimtus, o gal net tūkstantį.
Gyvalazdžių kiaušinėliai panašūs į augalų sėklas – turi kietą kevalą ir dangtelį.
„Nors mano pirmosios patelės terariume sudėdavo nemažai kiaušinėlių, jauniklių iš jų taip ir neišsirito. Atsargiai surinkau kelias dešimtis kiaušinėlių ir įdėjau į specialų indą, tarsi inkubatorių. Po poros mėnesių mano pastangų iš jų išsirito devynios gyvalazdės“, – sakė E.Šarkauskaitė.
Ji visą tą laiką rūpinosi, kad kiaušinėliai būtų šiltoje ir drėgnoje terpėje. Kaunietė juos prižiūrėjo net vykdama vasaros atostogų. Inkubatorių su būsimaisiais jaunikliais ir terariumą su gyvalazdėmis ji vežėsi į Saremos salą Estijoje.
„Iš kiaušinėlio išsiritusios gyvalazdės nimfos būna labai mažos, o vėliau sparčiai auga. Įdomu, kad augdama gyvalazdė apie 6–9 kartus neriasi. Tik išsinėrusi ji įprastai iš karto suėda savo išnarą ir taip atgauna nėrimosi metu prarastas reikalingas medžiagas“, – kalbėjo E.Šarkauskaitė.
Gyvalazdes Evelina mėgsta stebėti ne tik terariume. Kartais vabzdžius ji išima ir leidžia jiems ropoti savo rankomis. Šeimininkė užlašina ant piršto lašelį vandens ir stebi, kaip gyvalazdės jį susiranda ir geria.
