Baisiausių diktatorių ir nusikaltėlių žmonijos istorijoje meilė gyvūnams baigėsi tragiškai

Galų gale, kaip toks monstras, kaip Adolfas Hitleris, sugalvojęs holokaustą, savo juodoje širdyje galėjo turėti tiek meilės savo augintiniui vokiečių aviganiui Blondi? Ir A.Hitleris nėra vienintelis diktatorius, kuris mylėjo savo keturkojį draugą.

Kai kurie šalių vadovai pasižymėjo išskirtine meile kurios nos rūšies gyvūnams, pvz., tik šunims ar katėms. Tačiau yra ir tokių, kurių mylimiausiu augintiniu tapdavo laukiniai žvėrys – hipopotamai, stručiai ir net žmones valgantys krokodilai.

Vladimiras Leninas – Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Sovietų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Sovietų Sąjungos premjeras bei leninizmo ideologijos pradininkas savo augintiniu pasirinko katę, kurios vardą apipynė legendos.

Murklys, maloniai įsitaisęs savo šeimininkui ant kelių, buvo užfiksuotas ne vienoje istorinėje nuotraukoje. Vis tik iki šiol katinėlio vardas nėra žinomas, o tai, ar jis apskritai turėjo vardą, virto legenda.

Net ir besidomintys istorija negali atsekti šio katinėlio vardo: prasidėjo spėlionės, kad gal V.Leninas savo augintiniui vardo net nesuteikė, nes jo įvardijimas būtų reiškęs nuosavybę – o tai buvo kapitalistinė sąvoka.

Kita pusė bando paneigto tokią prielaidą ir tvirtina, kad vargu ar V.Lenino pažiūros būtų pasiekusios tokį absurdo lygį.

Adolfas Hitleris yra vienas liūdniausiai pagarsėjusių masinių žudikų istorijoje, vadovavęs holokaustui, kuris pražudė nuo 6 iki 11 milijonų žmonių. Vienas žiauriausių monstrų žmonijos istorijoje stengėsi labai pagerinti savo įvaizdį, propaguodamas meilę gyvūnams, ypač šunims.

Vienas iš jo mėgstamiausių šunų buvo vokiečių aviganė, vardu Blondi – ši veislė tuometinėje Vokietijoje buvo ypatingai vertinama. Hitleris pasiimdavo ją visur, kur ėjo, ir, kaip pranešama, netgi leido jai miegoti su juo. Šunytė kartu su diktatoriumi yra įamžinta daugybėje kadrų. Nepaisant meilės Blondi, A.Hitleris ją nužudė, kai jai buvo tik ketveri metai.

Siekdamas išvengti sulaikymo priešo pajėgų, A.Hitleris nusprendė nusižudyti. Tačiau jis nepasitikėjo Heinrichu Himmleriu (žmogumi, kuris atnešė cianido tabletes fiureriui nusižudyti), ir manė, kad tabletės iš tikrųjų gali būti tik raminamieji.

Norėdami patikrinti šią teoriją, A.Hitleris sumaitino vieną Blondi – ji mirė, o žiaurusis diktatorius buvo sugniuždytas. Netrukus jis visus savo keturkojus augintinius perkėlė į slėptuvę bunkeryje, kur prieš nusižudydamas su Eva Braun, pribaigė ir savo mylėtus šunis.

Benito Musolinis, kaip žinoma, yra vienas iš italų fašizmo įkūrėjų. Tačiau jis, net užsiėmęs Italijos valdymu geležiniu kumščiu, vis tiek rado laiko pomėgiams, pavyzdžiui, liūtų jaukinimuisi.

Tiesą sakant, jis netgi turėjo savo augintinį liūtą vardu Ras. Apie Rasą mažai žinoma: istorije aiškiai išlikęs faktas apie jo vardą ir iš kur jis atsirado – jį B.Musolinis padovanojo Italijos vidaus reikalų ministerijos valstybės sekretorius Aldo Finci.

Istoriniai kadrai rodo, kad B.Musolinis mėgdavo pasiimti liūtą su savimi važiuodamas miesto gatvėmis ar pasirodydamas viešai.

Yra daug įvairių istorijų, siejančių fašistinį sovietų diktatorių Josifą Staliną su šunimis. Pirma, juodasis rusų terjeras šnekamojoje kalboje žinomas kaip „Stalino šuo“, nes šuo buvo tikslingai veisiamas J.Stalino valdymo laikais. Sklido gandai, kad diktatorius asmeniškai domėjosi jų veisimu, ketindamas juos laikyti apsauginiais sarginiais šunimis.

J.Stalinas taip pat liepė šunims užsidėti sprogstamąsias liemenes ir pasiųsti juos prie nacių tankų. Iš pradžių mintis buvo išmokyti šunis atiduoti bombas, o paskui pabėgti į saugią vietą, tačiau tai buvo neįmanoma, nes mūšio įkarštyje keturkojai supanikuodavo. Dėl to J.Stalinas perėjo prie „vienkartinių šunų“ sąvokos, tokios žiaurios, kaip ir skamba: bomba sprogdavo automatiškai pražudydama ir ją nešusį keturkojį.

Pablo Escobaras, buvęs Kolumbijos narkotikų baronas, kuris buvo atsakingas už daugiau nei 4000 žmonių mirtis, taip pat yra kaltas dėl to, kad Kolumbijoje užsiveisė hipopotamai. Kaip tai nutiko?

Viena priežasčių – P.Escobaro svajonė buvo milžiniškas zoologijos sodas, kurį jis pasisatė savo dvare: čia galėjai rasti žirafų, dramblių ir net hipopotamų, kurie nelegaliai, kaip kontrabanda buvo įvežti iš Afrikos.

Dešimtajame XX a. dešimtmetyje vyriausybei atėmus iš narkotikų barono jam priklausiusį įspūdingą turtą, kartu buvo perimtas ir asmeninis zoologijos sodas. Dauguma gyvūnų buvo perduoti į kitus zoologijos sodus, tačiau rasti naujus namus hipopotamams buvo neįmanoma.

Taigi pastaruosius dešimtmečius jie gyvena Kolumbijos vandenyse, klaidžioja po vietinius miestelius ir sparčiai dauginasi.

Nors kol kas nėra užfiksuota, kad P.Escobaro hipopotamai būtų kažką užpuolę, tačiau jie yra mirtinai pavojingi gyvūnai, šalia kurių vietiniai gyventojai nesijaučia saugūs.

Ir nors kai kurie vos gimę hipopotamų mažyliai buvo vėliau apgyvendinti zoologijos soduose, suaugusių gyvūnų niekas nenori. Jie taip pat negali būti grąžinti į savo natūralią aplinką Afrikoje, nes gali pernešti naujas ligas.

Kai kurie Kolumbijos pareigūnai pasiūlė sterilizuoti suaugusius invazinius žvėris, kad būtų užkirstas kelias jų skaičiaus augimui, kiti siūlo juos tiesiog nužudyti ir mėsą naudoti maistui. Kol kas nėra priimtas sprendimas, ką reikėtų daryti.

Muammaras Gaddafi 1969 m. perėmė Libijos vyriausybės kontrolę ir kaip autoritarinis diktatorius valdė šalį iki kol galiausiai buvo nuverstas 2011 m.

Jam valdant gimė mintis įkurti asmeninę gyvūnų fermą, kurioje buvo daugiau kaip 500 stručių, retos veislės kupranugarių, hibridinių galvijų ir daugybė skirtingų veislių avių ir ožkų.

Nuvertus diktatorių šie gyvūnai buvo palikti likimo valiai ir turėjo patys kovoti už savo gyvybę, tačiau daugelis netrukus žuvo nuo alinančio karščio ar bado.

Ironiška, tačiau gelbėti gyvūnų ėmėsi didžiausi buvusio diktatoriaus priešai, kovoję už Libijos išlaisvinimą. Jų įsitikinimų, šių gyvūnų išgelbėjimas ir rūpestis jais gali nutiesti kelią į laisvesnę ir geresnę Libiją.

Kim Jong-ilas, Šiaurės Korėjos diktatorius nuo 1994 m. iki savo mirties 2011 m., yra gerai žinomas už prabangų gyvenimo būdą, kuris žeidė daugelį žmonių, atsižvelgiant į tai, kad daugelis Šiaurės Korėjos gyventojų buvo tokie neturtingi jam valdant, kad turėjo ieškoti maisto atliekų šiukšlių dėžėse, kad išgyventų.

Pavyzdžiui, jo augintiniams šunims buvo duodama po dvidešimt kilogramų šviežios jautienos kiekvieną dieną, o šunų prižiūrėtojai buvo siunčiami į darbo stovyklas, jei būdavo pagaunami vagiant net mažiausią gabalėlį mėsos nuo šunų puotos.

Po tėvo mirties šalies valdymą perėmęs Kim Jong-unas sukėlė daugybę painiavos dėl savo pranešimų apie šunis. Pirmiausia jis pranešė, kad šunų mėsa yra super maistas, taip bandydamas gelbėti šalį nuo bado ir skatindamas valgyti daugiau šunienos.

Tačiau netrukus Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane esančiame zoologijos sode jis atidarė specialų paviljoną. Nors čia galima pamatyti daug egzotiškų gyvūnų, tokių kaip hipopotamai ir drambliai, lankomiausiu objektu tapo naujasis paviljonas, kurime įkurdinti vakarietiškų veislių šunys – senbernarai, vokiečių aviganiai, šnauceriai ir kt.

Vienų vertinamas kaip revoliucinis herojus, o kitų – kaip negailestingas diktatorius, Fidelis Castro išlieka sudėtinga ir poliarizuojanti figūra. Nors dauguma žmonių bent šiek tiek žino apie jo, kaip diktatoriaus sprendimus, dauguma nieko nėra girdėję apie jo bandymą veisti super karves, siekiant išspręsti pieno trūkumą Kuboje.

Būtent pieno trūkumas tapo vienu didžiausių F.Castro nerimą kėlusių dalykų, mat diktatorius taip mėgo pieno produktus, kad kasdien gerdavo pieno kokteilius ir buvo žinoma, kad vienu prisėdimu galėjo suvalgyti 26 kaušelius pieniškų ledų.

Jo meilė pienui buvo taip gerai žinoma, kad politinis oponentas net bandė nunuodyti F.Castro įberdamas nuodų į vieną iš jo pieno kokteilių.

Dėl savo asmeninio pieno produktų poreikio F.Castro užsakė mokslininkų grupei užauginti super karvę, kuri galėtų pagaminti išskirtinį pieno kiekį. Nors beveik visi jų bandymai žlugo, vieną kartą pasisekė – tai buvo karvė vardu Ubre Blanca.

Ubre Blanca sugebėjo pagaminti keturis kartus daugiau pieno, nei įprasta karvė ir dėl savo nuostabios produkcijos buvo ypatingai lepinama.

Karvutė gyveno neregėtoje prabangioje: su oro kondicionieriumi tvarte, kur klausėsi raminančios muzikos ir ja buvo rūpinamasi visą parą. Nepaisant paranojos, kad kažkas karvutei gali nutikti, F.Castro negalėjo atsispirti ir demonstruodavo ją žurnalistams bei užsienio svečiams. Kai ji mirė, diktatorius užsakė nupiešti jos portretą, kuris buvo pakabintas Nacionalinėje bibliotekoje.

Ne kiekvienas diktatorius laikė augintinius iš meilės pastariesiems. Kai kurie, pavyzdžiui, Idi Aminas, augintinius laikė tik tam, kad būtų naudingi jo režimui. I.Aminas, Ugandos diktatorius, kuris XX a. aštuntajame dešimtmetyje nužudė ir kankino nuo 80 000 iki 500 000 žmonių ir vykdė etninį valymą iš asmeninio keršto, turėjo naminių krokodilų kolekciją, kuriuos maitino nužudytų žmonių lavonais.

Romėnų diktatorius Kaligula garsėja tuo, kad buvo vienas baisiausių tironų istorijoje. Jo nusikaltimai svyravo nuo seserų prievartavimo ir vertimo jas užsiimti prostitucija iki atsitiktinai nužudytų civilių asmenų dėl jo paties pasilinksminimo.

Jis norėjo, kad Romos gyventojai garbintų jį kaip dievą, todėl nenuostabu, kad su savo mėgstamu arkliu Incitatus elgėsi kaip su dievybe.

Žirgas gyveno tvarte, pagamintame iš marmuro ir dramblio kaulo, o jo antklodės buvo visos purpurinės spalvos, kuri buvo laikoma karališka, mat tokią spalvą buvo ypač sudėtinga išgauti, o dažai buvo reti ir labai brangūs.

Ant jo kaklo buvo brangiaisiais akmenimis padabintas papuošalas, o Kaligulos meilė jam buvo tokia begalinė, kad, buvo planuojama žirgą paskirti konsulu – tai buvo aukščiausias titulas Romos imperijoje.

Vieni mano, kad šį konkretų sprendimą lėmė tariamai Kaligulos psichinės sveikatos problemos, o kiti mano, kad tai buvo bandymas išjuokti senatą sakant, kad jų darbas buvo toks lengvas, arklys galėjo tai padaryti.