Todėl kartojame prieš keletą metų publikuotą straipsnį apie hibridinius šunis. Straipsnis parengtas pagal kinologijos žurnalisto Attila Marton publikaciją „Raising the Alarm on Designer Breeds“.
Ir dar pora sakinių įžangai: kai jūsų kaimyno rotveilerė surujojo ir pas ją per tvorą įšoko vokiečių aviganis, gimė kas? Šuniukai mišrūnai! „Jūs klystate, – sakys naujų „veislių“ kūrėjai – gimė „Rottsheppy“ arba „Germanweiler“ veislės šuniukai“! „Šauni“ idėja, sukėlusi daug problemų
Prieš keletą metų grynaveislių šunų augintojai ir veisėjai įsigijo „konkurentą“, skelbiantį naujos eros, „kinologinės revoliucijos“ pradžią. „Alusky“, „Bull Boxer“, „Rustalian Terrier“ ir daugiausiai susižavėjimo keliantis labradudelis – ar turėtume sveikinti šios naujos eros šunų „veisles“?
„Revoliucionierių“ nuomone, taip! Mat šunų pasirinkimas buvo per mažas, o dabar kur kas didesnis. Vartotojas nori – bus! Prasidėjus naujų šunų veislių „kūrimui“, gimė „designer breeds“ pavadinimas... Lietuvių kalboje termino, apibrėžiančio šios veislės šunis, kol kas nėra, todėl siūlome juos vadinti hibridiniais šunimis.
Hibridinių šunų veisėjai skirtingų veislių šunis poruoja todėl, kad nori atsikratyti neigiamų šunų savybių. Tokia jų pozicija. Neva sukryžminus dvi skirtingas šunų veisles palikuoniams neperduodamos jokios genetinės ligos, išlieka tik geriausios abiejų veislių charakterio savybės. Netgi tvirtinama, jog tokie šunys nesukelia alergijos – alergiški žmonės pagaliau gali džiaugtis šunimis.
Tačiau šunys – ne daiktai, o gyvos būtybės, ir padėtis yra kur kas rimtesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Pirminis skirtingų veislių šunų kryžminimo tikslas buvo eliminuoti nepageidaujamus recesyviuosius genus, sukeliančius genetines ligas, kurios kartais pasitaiko grynaveisliams šunims. Norėta sukurti šunį, kuris savyje „sujungtų“ geriausias dviejų ar daugiau šunų veislių savybes.
Pirmasis hibridinis šuo – devintajame dešimtmetyje Australijoje gimęs „labradudelis“. Jį išveisė Wally Conron, norėdamas pasiūlyti nesišeriantį šunį – vedlį neregei moteriai, kurios vyras buvo alergiškas šunims.
2014 m. dienraštyje „Daily Mail“ naujosios „veislės“ pradininkas W. Conor prisipažino: „Užuot išsprendę problemas, mes jas padidinome. Net juodžiausiame sapne nesapnavau, kad viskas taip pasisuks“.
Štai ką savo publikacijoje teigia gyvūnų mokslo magistras, gyvūnų elgsenos specialistas Jim Stephens:
„Pasak griežtų mokslinių terminų, dviejų skirtingų grynaveislių šunų palikuoniai nėra hibridai, nes jie visi yra šunys, o hibridas gaunamas sukryžminus dvi skirtingas rūšis (asilą ir arklį, kad išveistume mulą). Bet ar tikrai dviejų skirtingų grynaveislių šunų palikuoniai bus stipresni už savo pirmtakus? Trumpas atsakymas: NE! Genetinis paveldimumas reiškia, kad palikuoniai gali paveldėti tiek gerąsias, tiek blogąsias vieno tėvų arba abiejų tėvų savybes; recesyviuoju būdu paveldimos ligos, nepasireiškiančios tėvams, gali „išlįsti“ jų palikuoniams. Todėl, norint išvengti šių neigiamų genų sudvigubėjimo, abiem tėvams turėtų būti atliekami tyrimai. Grynaveislių šunų veisėjai žino apie nepageidaujamas paveldimąsias ligas ir todėl atlieka šunų genetinius tyrimus, jie siekia sulaukti sveikų šuniukų, puoselėja mylimą veislę. Tačiau skirtingas veisles kryžminantys „veisėjai“ nelinkę tokių tyrimų atlikti. Dviejų grynaveislių šunų mišrūnai nėra nauja veislė ir vargu, sakykime, labradudelio veisėjai nori sukurti atpažįstamą šuns tipą, pasižymintį iš kartos į kartą gimstančiais tokios pat sveikatos, išvaizdos ir būdingos elgsenos šunimis.“
Hibridinių šunų idėja paremta tuo, kas niekada neegzistavo ir neegzistuos. Kvaila nepaisyti mokslinių faktų, save klaidinant ir apgaudinėjant – tai gali sukelti rimtų gyvūnų gerovės pažeidimų.
Akivaizdu ir kitkas: sukergus du labradudelius, šuniukai neturės konkrečiai veislei priskiriamų savybių. Vėliau gimusių labradudelių dviejų skirtingų vadų šuniukai iš tikrųjų yra visiškai nepanašūs vieni į kitus.
Šuns veislė: kas tai?
Šunų veislės grynumo idėja yra tokia: jeigu grynaveislį mopsą sukergsime su kitu mopsu, pagrindinės fizinės ir psichinės savybės liks tos pačios. Veislės terminas nėra susijęs su jos pavadinimu arba, kaip daugelis mano, su šuns kilmės dokumentais. Tai susiję su konkrečios veislės šunų išvaizda ir temperamentu. Mes puikiai žinome buldogų, airių vilkogaudžių ir papijonų ypatumus, bet šį nuoseklumą galime pamiršti „kurdami“ hibridinius šunis.
Grynaveislių šunų veisėjai kartais sulaukia priekaištų, neva jie veisia nesveikus šunis, tačiau niekas neįrodė, kad mišrūnai yra sveikesni už grynaveislius šunis. Jau seniai žinoma apie tam tikrų veislių polinkį į genetikos nulemtus susirgimus. Todėl atsakingi veisėjai atlieka būtinuosius šunų sveikatos tyrimus – siekia mažinti nesveikų šuniukų gimimo riziką. Tai paremta moksliniais faktais ir galimybe atlikti DNR testus – šiuo metu genetiniai susirgimai gali ir yra kontroliuojami daug geriau nei anksčiau.
Tačiau tai neįmanoma, kalbant apie mišrūnus ir hibridinius šunis. Toks veisimas yra ne kas kita, kaip neatsakingas eksperimentas, norint pamatyti, kas iš viso to išeis. Ir nors grynaveislių šunų veisėjams gyvūnų gerovės organizacijos nešykšti įvairiausių kaltinimų, kažkodėl iš gyvūnų globėjų pusės nieko nesigirdi dėl hibridinių šunų veisimo...
Šį nevaldomą, neatsakingą procesą komplikuoja ir tai, kad, norint sulaukti vokiečių dogo ir čihuahua vados, šią vadą galima oficialiai registruoti! Net yra tai darančių organizacijų. Juk taip „solidu“ kartu su šuniuku naujiesiems šeimininkams įteikti ir „kilmės dokumentus“.
Prioritetas turi būti šunų sveikata ir gerovė
Nevadinkime šių žmonių šunų veisėjais. Tikrieji šunų veisėjai yra profesionalai, be to, jie prisiima atsakomybę. Veisėjai domisi ir išmano šunų genetiką, jie niekada nesiims panašių eksperimentų.
Tokių eksperimentų, žaidimų su genais padarinys – neprognozuojami gyvūnai, o tai kelia rimtą pavojų.
Tas, kas sugalvojo terminą „designer breeds“, buvo „gudrutis“, juk išties tie šunys tėra mišrūnai! Skirtumas tik tas, kad anksčiau niekas už mišrūną nemokėdavo tūkstančių, o dabar moka. Atradę naująjį šuniukų „kūrimo“ verslą, sėkmingai sukūrė ir naują prekės ženklą mišrūnų šunų rinkoje.
Kiekvienai šunų veislei būdingos savybės yra susijusios su gyvūno gerove.
Įsigijus šunį labai svarbu, kad šis pritaptų naujuose namuose. Kuomet šeima ir aplinkiniai nesusitvarko su šuns elgsena ir temperamentu, atsiranda rimtų sunkumų, galinčių baigtis pagrindiniu gyvūnų gerovės pažeidimu – beglobyste. Kas atsitinka suvokus, jog tūkstančius kainavęs hibridinis šuo pareikalaus dar tiek pat pinigų gydymui?
Jungtinės Karalystės gyvūnų gerovės organizacija „Karališkoji žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugija“ (angl. Royal Society for the Prevention of Cruelty to Animals) 2016 m. vasario 2 d. paskelbė pranešimą spaudai, kuriame nurodė: „...statistika atskleidžia nerimą keliančią tendenciją: priglaustų tradicinių veislių šunų (amerikiečių Stafordšyro terjerai, Džeko Raselo terjerai ir kt.) skaičius mažėja, užtat „designer breeds“ ir mišrūnų skaičius didėja“.
Taip pat pranešama, kad priglaustieji hibridiniai šunys kenčia dėl sunkių odos susirgimų bei kitų sveikatos sutrikimų.
Sutelkime pastangas
Neatsakingi genetiniai eksperimentai dar kartą parodo, kaip žmonėms patinka žaisti dievus, tik kažkodėl žaidėjai nepagalvoja, kas iš viso to išeis. Kol kas nematome ir atsakingų organizacijų pastangų, kurios užkirstų kelią hibridinių šunų veisimui.
O juk situacija tiesiogiai susijusi su veisėjais, gyvūnų gerovės organizacijomis, veterinarijos gydytojais, kinologų susivienijimais. Tai turi rūpėti mums visiems, todėl būtina didinti visuomenės sąmoningumą, aiškinti, kad šios šunų veislės nėra tai, apie ką kalba jų „prekinis ženklas“. Tai neįvyks savaime, todėl būtų gerai, kad visi, kasdien susiduriantys su šiuo reiškiniu, pradėtų garsiai apie tai kalbėti ir skelbti pavojaus signalą!
