Šuo – ne tik geriausias draugas, bet ir terapeutas: nauda didesnė nei manėte

Dėl šios priežasties šunys dažnai mus lydi ne tik asmeniniame gyvenime, tačiau ir profesinėje veikloje. Jie yra nepakeičiami pagalbininkai įvairių profesijų atstovams (policininkams, gelbėtojams, pasieniečiams ir t.t.). Tačiau ar žinojote, kad mūsų numylėti keturkojai gali dalyvauti ir terapinėje veikloje, kuri padeda gerinti žmogaus psichologinę būseną?

Apie teigiamą šunų poveikį fizinei ir psichologinei žmogaus sveikatai jau yra seniai žinoma, tačiau jų pagalba terapijoje yra gana naujas reiškinys. Pasak Kaniterapijos klubo prezidentės Vytautės Matusevičienės, kaniterapija – tai giliu žmogaus ir šuns ryšiu paremtas pagalbinis gydymo būdas. Kaniterapija paprastai atliekama atokioje, ramioje vietoje, be jokių išorinių dirgiklių. Jos metu dalyvauja pacientas, šuo ir šuns vedlys, o užsiėmimuose, kurie vyksta gydymo įstaigose, taip pat privalo dalyvauti ir medicininį išsilavinimą turintis žmogus.

Paklausta, kodėl terapijai tinkamiausias gyvūnas yra būtent šuo, pašnekovė paaiškino: „Genetiškai šuo yra gaujos gyvūnas, turintis polinkį priklausyti bendruomenei. Jis, kitaip nei katinas, mėgsta būti būryje, klausyti komandų ir tarnauti kitiems. Dėl šių charakterio savybių šuo ir yra viena iš pirmųjų domestikuotų gyvūnų rūšių.“

V. Matusevičienės teigimu kaniterapijos nauda žmogui yra begalinė. Susitikimai su vaikais bei apsilankymai senelių namuose dovanoja neišdildomus įspūdžius tiek susitikimų dalyviams, tiek šunų vedliams. „Reikia matyti mokytojų bei vaikų veidus – tai kažkas neįtikėtino“, – dalinosi pašnekovė.

Šunų terapija naudinga ne tik vaikams bei vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau ir problematiškiems paaugliams. Linksmas ir energingas bobteilų veislės šuo užkariavo psichologinių problemų turinčios mergaitės širdį. Prieš tai nenorėjusi dalyvauti susitikime vėliau mergina pati paprašė pavedžioti šunį, o trečiojo susitikimo metu ji jau gebėjo užtikrintai duoti jam komandas. „Reikėjo matyti mergaitės akis, kai šuo pirmą kartą paklausė jos komandos „sėsk“.

Tuo metu pamaniau, kad ji iš džiaugsmo pradės kūlversčiais vartytis. Paskutinio susitikimo metu prieš save išvydau visai kitą mergaitę“, – entuziastingai apie vieną iš daugelio sėkmės istorijų pasakojo Kaniterapijos klubo prezidentė. Įkvėpta tokių istorijų V. Matusevičienė tiki, kad savo veikla gali padėti tokiems likimo nuskriaustiems žmonėms tapti pozityvesniais. O gal net suteikti pagrindą, nuo kurio atsispyrę jie galėtų ką nors pasiekti gyvenime.

Kaniterapija yra pagalbinė medicinos priemonė, kuri nebūtinai duos greitus ir užtikrintus rezultatus. Taigi terapijos metu būtina atsižvelgti į žmogaus diagnozę, nuo kurios priklausys pasiekti rezultatai. „Mūsų tikslai yra labai paprasti: jei vaikas nusišypsojo – mes džiaugiamės, jei leidosi į kontaktą, net minimalų – mes džiaugiamės. Jei vaikas, su autizmo spektro sutrikimais, kuris yra visai neprognozuojamas ir turi begalę baimių, susitikimo pabaigoje paglosto šunį, duoda jam skanėstą – tai sukelia žodžiais nenusakomus jausmus!“ – džiaugėsi V. Matusevičienė.

Pasak pašnekovės, į kaniterapijos susitikimus su onkologiniais ligoniais, ar kitomis rimtomis ligomis sergančiais žmonėmis, einama ne gydyti, o pakelti nuotaiką. „Vieno susitikimo vaikų ligoninėje metu daugelis pacientų išskubėjo iš palatų tik išgirdę, kad atvažiavo šuniukai. Viena mergaitė tuo metu labai karščiavo ir nieko kito neveikė, tik gulėjo. Tačiau išgirdusi triukšmą koridoriuje, vaikų teigiamas emocijas, ji išlipo iš lovos ir atėjo pas mus. Būtent tai ir yra mūsų tikslas – leisti šiems žmonėms bent kelioms akimirkoms pamiršti savo ligą ir vėl džiaugtis gyvenimu“, – pasakojo Kaniterapijos klubo prezidentė.

Jau išsiaiškinome, kad kaniterapija yra labai naudinga žmogui, tačiau kokią įtaką ši veikla daro pačiam gyvūnui? „Šiuo metu Lietuvoje požiūris į šunį yra ganėtinai pakitęs, visai kitoks nei buvo prieš keliolika metų. Mes pagaliau pradedame suvokti, kad šunys yra mūsų draugai“, – teigė V. Matusevičienė.

Šunys yra neįkainojama vertybė, todėl labai svarbu ne tik pasinaudoti jų prigimtiniais gebėjimais, tačiau ir užtikrinti šių gyvūnų gerovę. Pasak pašnekovės šuo turi pats norėti dalyvauti terapijoje: „Negalima gyvūno tiesiog priversti kažką daryti, jei jis to nenori. Šuns psichologinė būsena terapijos metu yra ne mažiau svarbi nei žmogaus. Jis yra ašis to, ką darome, todėl privalome juo rūpintis“, – pabrėžė pašnekovė.

Norint parengti šunį kaniterapijai, jis yra testuojamas. Kaniterapinių šunų testavimas yra reikalingas ne tik dėl žmonių, tačiau ir pačių šunų saugumo. Jo metu išsiaiškinama, ar šuo sugeba nepasiduoti stresui ir baimei, nėra agresyvus, noriai kontaktuoja su žmonėmis. Pašnekovės teigimu Lietuvoje vis dar pasitaiko tokių, kurie galvoja, kad jų šuo yra tinkamas terapijai ir be baimės veda juos pas vaikus. Toks neatsakingas žmonių elgesys – vis dar opi problema.

„Nereikia bijoti klausti, nereikia bijoti ateiti į susitikimą, nereikia bijoti ir paties testo. Jis yra būtinas dėl žmonių ir šunų gerovės“, – pabrėžia Kaniterapijos klubo prezidentė.

Visgi pašnekovė skuba raminti, kad kaniterapijai tinkantis šuo nebūtinai turi būti grynaveislis. Jos teigimu, sėkmingo mišinio mišrūnas puikiai gali atlikti šį darbą, todėl svarbiausia nebrėžti griežtų ribų.

Populiarėjant kaniterapijai Lietuvoje pradeda trūkti šunų, todėl klubo prezidentė skatina visus norinčius ir svarstančius šią galimybę, nebijoti ir bandyti: „Niekada nereikia galvoti, kad jūsų šuo yra netinkamas. Visuomet galite paskambinti ir pasikonsultuoti, mes pasirengę padėti!“

Visai neseniai, prieš pat Kalėdas, Kauno Vinco Kudirkos bibliotekoje prasidėjęs projektas „Skaitymai su šunimi“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Skaitymas su šunimi nėra kaniterapija, tačiau šis užsiėmimas taip pat turi begales pliusų.

Pasak projekto organizatorės, Monikos Straupytės, vienas iš pagrindinių šio projekto tikslų – paskatinti vaikus kuo daugiau skaityti. „Skaitymas mažiesiems yra be galo naudingas. Jis lavina fantaziją, padeda atsipalaiduoti, gerina miego kokybę bei yra puiki pramoga. Todėl mes norime, kad vaikai nuo pat mažens augtų su knyga rankose“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl skaitymai su šunimi yra itin naudingi vaikui – visiška išraiškos laisvė: „Užsiėmimo metu vaiko niekas netaiso ir nekritikuoja. Jis tiesiog skaito šuniui, glostydamas jo kailiuką nusiramina ir atsipalaiduoja, tampa drąsesnis.“

Projekto organizatorės teigimu, taip skaitytojas įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, tampa ne toks jautrus kritikai. M. Straupytė taip pat pabrėžė, kad užsiėmimuose gali dalyvauti netgi neskaitantys vaikai. Pastarieji gali tiesiog vartyti knygeles, žiūrėti į paveikslėlius ir pasakoti tai, ką mato. Paklausta, ar vaikams nesunku susikoncentruoti į skaitymą, pašnekovė atsako: „Užsiėmimų metu bibliotekoje yra sukuriama jauki aplinka, kurioje nebūna išorinių dirgiklių, todėl vaikai gali atsipalaiduoti ir susikoncentruoti į skaitymą.“

Nors kai kam šunys bibliotekoje gali atrodyti kaip gana retas reiškinys, pašnekovė teigia, kad tai toli gražu nėra tiesa: „Mūsų biblioteka yra oficialiai draugiška gyvūnams jau nuo 2017 metų.

Kasmet mes organizuojame renginį „Laimė yra šunys“, kurio metu skaitytojus, atėjusius su šunimis, apdovanojame skanėstais, vaišiname kava ir t.t.“, – entuziastingai pasakojo M. Straupytė. Bibliotekos atstovė teigia, kad šunys pakelia nuotaiką skaitytojams ir įstaigos darbuotojams, o labiausiai – vaikams.

Šunys nuolat skleidžia šilumą ir teigiamas emocijas, jie visuomet mus priima tokius, kokie esame. Būtent dėl šių savybių bendravimas su šunimis turi teigiamą įtaką žmogaus psichologinei sveikatai.