Jorūnė Paužienė – „Lietuvos ryto“ priedo „Rytai-Vakarai“ ir lrytas.lt Pasaulio skyriaus redaktorė, kuriai visas pasaulis kasdien tarsi ant delno. Dar jiedu su vyru labai mėgsta keliauti, o namuose jų laukia kavalieriaus karaliaus Karolio spanielė Tūta, kuri atneša begalinį džiaugsmą visiems aplinkiniams.
– Jorūne, kaip jūsų šeimos namuose atsirado šuo?
–Turėti kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį buvo mano labai sena svajonė. Prieš daug metų pasidomėjau šia veisle, jos charakterio ypatumais, man pasirodė, kad tobulesnio šuns negali būti. O kur dar tas širdį tirpdantis didelių akių žvilgsnis.
Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai yra labai ištikimi, meilūs, švelnūs šeimos šunys. Kaip ir kiti spanieliai, kavalieriai yra labai žaismingi. Jie nepaprastai draugiški, neturi nė lašo agresijos, yra gana jautrūs šeimininko emocijoms. Žinau, kad kitose šalyse kavalieriai pasitelkiami ir neįgaliųjų terapijai.
Tai žinodamas mano vyras prieš trejus metus tą didelę svajonę išpildė – per gimtadienį man padovanojo Tūtą. Žinoma, naujas šeimos narys buvo didžiulė dovana ne tiktai man, bet ir jam.
– Kaip rinkote vardą?
– Tūtos pilnas vardas dokumentuose yra Tutta la Vita. Veislyne „Alto Paradas“, kuriame ji gimė, šuniukų vados pavadintos itališkais vardais. O mūsiškės vardą galvodama veisėja Evandželina turėjo galvoje tai, kad šuniukas savo šeimininką ir šeimininkas savo šuniuką myli visą gyvenimą.
Veislyne ją mažytę vadindavo tiesiog Tūta ir ji labai greitai savo vardą išmoko. Kai dviejų mėnesių ją parsivežėme namo, jau atbėgdavo, kai šaukdavom vardu, todėl nutarėme jo nekeisti. O ir vardo skambesys man labai patinka.
– Socialinėje erdvėje atrodo, kad Tūta visada kartu.
– Tūta labai prisitaiko: kartais atrodo nepailstanti – kartu su mumis nueina 15 kilometrų ar daugiau, kaip pašėlusi laksto po mišką ir dar grįžusi turi noro pažaisti, o kartais – kartu tinginiauja, ramiai įsitaiso su kokiu žaislu ar jaukiai snaudžia (beje, labai garsiai knarkdama), kai skaitom ar žiūrim filmą.
Svarbiausia, visada būna šalia – jau esu pripratusi, kad manęs namuose nepaleidžia iš akių, visada būna greta, lyg prisisegus prie kojos su savo šlapia nosimi.
Kai praėjusią žiemą sirgau, ištikimai gulėjo prie lovos ir net nėjo gerti, valgyti ir nežaisdavo, kol aš nesikeldavau iš lovos.
– Kokių iššūkių sulaukei, kai Tūta augo? Siautėjo kaip kiti šunys dygstant dantukams?
– Tūtai dabar eina ketvirti metai. Namuose su ja ramu: galiu turėti ir Kalėdų eglę, ir koridoriuje išdėlioti šlepetes, ant sofos – pagalvėles su kutais, žurnalus ant stalo, merkti gėles – Tūta nieko neniokoja, nedrasko.
Tik vasarą buvo netikėtai apgraužusi mano mylimos basutės dirželį, bet šiaip graužimo ir namų siaubimo fazė jau seniai pasibaigusi. Graužia savo žaislus, bet ne mūsų daiktus.
Kai ji augo, didžiausią galvos skausmą kėlė tai, kad jai nepaprastai patiko plonytis interneto kabelis. Kad ir kaip dangstėme ir už grindjuostės kišome šviesolaidinį interneto kabelį, iki kol suėjo vieneri metai, Tūta jį buvo nugraužusi šešis kartus.
Rasdavo nors centimetrą išlindusį ir sutvarkydavo. Atvažiavęs meistras man kartą sakė: „Kol kas Vilniuje pagal nugraužtų interneto laidų skaičių jus lenkia tik triušis.“
– Kokių dresūros gudrybių imiesi, kad Tūta tokia inteligentiška?
– Tūta lankė dresūros mokyklą. Kaip mano vyras juokauja, su pagyrimu baigė pradinę. Toliau namuose ją dresuodavome patys. Ji greitai išmoksta naujas komandas, gerai žino žodį „negalima“.
Bet negaliu pasigirti, kad turime auksinio paklusnumo, labai disciplinuotą šuniuką, nes dresūrą apleidome. Tūta išdykauja nepiktybiškai: svečiams tapšnoja su letena, reikalauja kasyti, lauke kartais pameta galvą ir tempia pavadį, jei mato paukščius.
Kita vertus, niekada nėra vėlu ir netgi reikėtų šuniuko dresūrą atnaujinti. Įsirašysiu tai į planus 2020-iesiems (juokias).
– Kaip augintinis sutaria su aplinkiniais ir kitais gyvūnais?
– Tūta veržiasi žaisti su vaikais, kiekvienas žmogus jai atrodo draugas. Ji įpratusi tirpdyti širdis: mūsų gausioje šeimoje ji labai mylima, vežamės ją į svečius, o mieste dažnai kažkas prašo ją paglostyti, kartais – nusifotografuoti.
Kartais juokaujame, kad Tūta labiau mėgsta draugauti ne su šuniukais, o su jų šeimininkas. Susitinka kitą šunį kieme, apsiuosto, pažaidžia, o tada, žiūrėk, jau išvertusi pilvą guli prie kito šuns šeimininko kojų arba baksnoja snukučiu į blauzdą: „Kasykite ir glostykite mane, prašyčiau.“
Kaimynystėje gyvena Tūtos geriausias draugas – tokios pat veislės šuniukas Tango. Vienas kitą pamato iš tolo ir veržiasi žaisti, susitikę iš pradžių ilgai glaustosi.
Mūsų namuose Tūta yra vienintelis gyvūnas. Bet kai nuvyksta į svečius, ji labai mielai sutaria su mūsų tėvų katinais. Tik kad jiems Tūtos draugija ir šlapi bučiniai ne visada mieli (šypsosi).
– Galėtum įvardyti mėgiamiausią veiklą, kuria užsiimate su Tūta?
– Negalėčiau įvardyti vienos veiklos. Tūtą lengva sudominti viskuo: ji su tokiu pačiu smalsumu stebės, kaip virtuvėje skuti bulves, ir lygiai taip pat mielai tyrinės mišką ar vaikys paukščiukus pajūryje. Jai visų svarbiausia, kad būtų neviena.
– O Tūta turi mėgstamiausią patiekalą ar vadinamąjį skaniuką?
– Tūta ėda šunims skirtą ėdalą ir skanėstus, bet kartais papildomai jai duodam daržovių. Mielai triauškina morkas, agurkus. Kažkada veterinaras patarė duoti jogurto, jei sutrinka virškinimas – labai jį mėgsta. Vasarą Tūta nustebino, kai aviečiavo – laiminga skabė uogas nuo mano uošvių krūmų.
Aišku, žmonių maistas ją vilioja. Ji žino, kad mes su vyru neduosime, todėl išnaudoja kitų žmonių silpnąsias vietas. Nutaisiusi siaubingai liūdną snukelį, neėdusio vargšelio šunelio akeles bando paveikti mūsų draugus ar giminaičius, kad jie duotų kokį kąsnelį. Jie žino, kad negalima, bet kartais matau, kad Tūtos spaudimui neatsispiria – slapčia po stalu mėto kąsnelius, apsimeta, kad nieko nedaro.
– Ką apskritai manai apie augintinius viešosiose vietose?
– Manau, kad kuo labiau socializuotas šuo, su kuo daugiau situacijų susidūręs, tuo geriau visiems. Mes su Tūta daug keliaujame, nakvojame skirtingose vietose, vedamės į kavines, jei tik galima.
Kavinėse ji žino, kad reikia atsigulti po stalu ir išnaudoti visas paslaugas – jei padavėja atneša dubenėlį vandens, išlaka jį iki dugno, net jei kiekio užtektų ir retriveriui (juokiasi).
– Esi žurnalistė, „Lietuvos ryto“ priedo „Rytai-Vakarai“ ir portalo lrytas.lt Pasaulio skyriaus redaktorė. Nemažai keliauji. Ar pastebi, kaip kitose šalyse skiriasi šunų auginimo, priėmimo, laikymo sąlygos, palyginti su Lietuva? Kaip vertintum mūsų padėtį?
– Visose šalyse situacija labai skirtinga, bet džiaugiuosi, kad Lietuvoje veikia daug gyvūnų globos organizacijų, nebelaksto tokie būriai laukinių, valkataujančių šunų – kaip Azijos šalyse ar Sakartvele, Graikijoje, Rusijoje.
Norėčiau, kad Lietuvoje, kaip kad kai kuriose Šiaurės Europos šalyse ar Šveicarijoje, būtų privaloma šunelius vesti bent į pradinius dresūros ir socializacijos kursus. Būtų lengviau ir šeimininkams, ir aplinkiniams.
Bet šiaip Lietuvoje šunį auginti gera: miestuose yra žaliųjų erdvių, už miesto – miškų, kuriuose šuo gali siausti. Dabar jau daug daugiau kavinių ir viešbučių priima svečius su šunimis.
Atsirado šunų auklių ir viešbučių tiems, kurie neturi, kur gyvūno palikti. Veterinarijos paslaugos labai aukšto lygio.
Ir apskritai – kaip smagu, kai geras oras, išeiti pasivaikščioti Vilniuje paupiu ar Bernardinų sode su šuniu. Rytais mintys prieš darbą susidėlioja, vakarais – persijungia į poilsio režimą. Ir miela draugė šalia bidzena, ir su kitais vilniečiais galima pabendrauti.
