Agnė Mačiulytė portalo lrytas.lt Pramogų skyriaus žurnaliste darbuojasi porą metų. Per pastaruosius metus tapo ir žurnalo „Stilius Plius“ redaktore bei neišvengė iššūkių darbuodamasi Eurovizijoje Tel Avive. Užvėrusi redakcijos duris Agnė skuba namo pas savo du numylėtinius – prancūzų buldogę Mają ir ežį Hugo.
– Kaip tavo namuose atsirado augintiniai?
– Hugo ir Maja mano namuose atsirado panašiu metu. Įsigyti ežiuką galutinai nusprendžiau pakalbinusi fotografę Anastasiją Šmurjevą – ji jau seniai augina šį neįprastą gyvūnėlį. Ilgai laukti nereikėjo, Hugo gavau dovanų šių metų liepos pabaigoje. Kai pagalvoju, ežiukai jau seniai gyveno mano mintyse, žaislus bei statulėles kolekcionavau nuo vaikystės, mylimiausias pliušinis draugas irgi buvo ežiukas. Na, o Maja buvo gana ilgai svajotas pirkinys. Ją nusipirkau visai neseniai, spalio mėnesį.
– Kodėl rinkaisi būtent tokią šuns veislę?
– Maja – veislinė prancūzų buldogė, gimusi Kauno rajono veislyne „Šaltinio versmė“. Anksčiau, kai dar gyvenau su tėvais, auginome neveislinį prancūzų buldogą. Jo vardas irgi buvo Majus, tad prancūziukė taip pavadinta tikrai ne šiaip sau.
Didelio skirtumo tarp veislinio ir neveislinio šunų charakterio nematyti – Maja, kaip ir Majus pasižymi guviu elgesiu. Paleista lauke mėgsta pasislėpti, slapta tykoti, kol ją surasiu. Taip elgėsi ir mamos augintinis. Juk ne veltui sakoma, kad prancūzų buldogai pasižymi išskirtiniu humoro jausmu.
Be to, jie – itin meilūs šunys. Dar nebuvo nakties, kad Maja miegotų ne su manimi, ne toje pačioje lovoje ir ne po ta pačia antklode! Meilė šiai veislei taip pat užgimė vaikystėje – širdyje visuomet žinojau, jog mano namuose gyvens prancūzų arba anglų buldogas. Nors šunų auginome tikrai daug ir įvairių.
Nesigailiu ir dėl pasirinkimo šuniuką pirkti veislyne. Daug domėjausi – dauguma „veislinių šunų be dokumentų“ yra veisiami itin prastomis sąlygomis. Dėl mažos nosytės, raukšlių ir kitų veislės ypatybių prancūzų sveikatai reikia skirti daug dėmesio. Veislynas tapo savotišku garantu, jog dėl Majos sveikatos problemų turėtų kilti kur kas mažiau. O gal jų nekils visai.
– Jau teko dorotis su suniokotais daiktais, nuostoliais?
– Maja gimė birželio 25-ąją, jai netrukus sukaks pusę metų. Puikiai pamenu pirmąjį rytą, kai ją, visai mažytę, reikėjo palikti namuose. Visą dieną jaudinausi, svarsčiau, kaip gi ji, pirmą dieną be savo gentainių, jausis viena. Neslėpsiu – ji labai mėgo namuose atlikti gamtinius reikalus, nepadėjo nei paklotai, nei intensyvūs aiškinimai, nei nesibaigiantys vedžiojimai lauke – jau beveik buvau puolusi į neviltį. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji supranta, kad laukas skirtas ne tik žaidimams, o namai – šeimininkei šventa vieta.
Kai ją pirkau, atsižvelgiau į tai, jog ji – kalytė. Tai man reiškė, kad namuose nekentės sienos, spintelės, kampai – turbūt, patys suprantate dėl ko. Manau, jog viskas priklauso nuo to, kaip augintiniu užsiimama. Jeigu šeimininkai nenori subraižytų durų reikia nukarpyti nagučius, jeigu nepageidauja nugraužtų kampų – duoti pagraužti specialių kauliukų, ypač tuomet, kai auga ir krenta pieniniai dantukai ir vietoje jų kalasi nauji.
Tikriausiai man pasisekė, nes brangiausias suniokotas daiktas buvo tualetinio popieriaus rulonėlis. Kartais tuos šunis sunku suprasti. Kaip ir sakiau – prancūzai turi puikų humoro jausmą.
– Maja yra lengvai dresuojamas šuo?
– Nuo pirmosios dienos Mają mokiau vaikščioti su pavadėliu. Buvau labai maloniai nustebinta, nes dresiruoti jos šiuo klausimu beveik nereikėjo. Žinoma, ji moka „fu“, „sėst“ komandas... Kiek sunkiau sekasi su „gult“. Žiūri į mane tomis didelėmis akutėmis ir, turbūt, galvoja: „Kodėl neužtenka tik atsisėsti?“ Ji turi charakterį, tad labai lengvai dresūrai nepasiduoda. Bet man tai patinka. Tikra šiuolaikinė moteris (juokiasi).
– Užsiplepėjome apie šunį... Kaip Maja sutaria su Hugo?
– Oi... Tikriausiai paaiškinimo, jog jie labai skirtingi neužteks. Mamos namuose didžiulis šuo geriausiai sutaria su triušiuku, o ne su kitais ten gyvenančiais šunimis. Manau, kad ežiukai geriausiai sudraugauja su katėmis, valgo net joms skirtą maistą. O Maja niekaip nesupranta, jog čia – ne dygliuotas kamuoliukas, o gyvas padarėlis.
– Ežys – neįprastas augintinis, papasakok, kuo ypatinga jo priežiūra?
– Jam beveik nereikia jokios specialios priežiūros. Hugo pabunda naktimis, jis – naktinis gyvūnas. Tikrai nėra labai socialus, įsidrąsina, kai kambaryje būna išjungiama šviesa ir jis lieka vienas. Ant rankų imti bet kas jo irgi negali. Ne tik dėl to, kad gali išsigąsti jo staigių judesių, bet ir todėl, kad pats jis bet ko prie savęs neprisileidžia. Visai netiesa, kad jo negalima apkabinti ar meiliai priglausti prie širdies – jam tereikia įsidrąsinti. Tuomet, dygliai nebetampa aštrūs, jis turi labai švelnų kailiuką.
Svarbu ežiui nupirkti specialų sukimosi ratuką, liksite maloniai nustebinti, koks iš tiesų jis yra greitas. Bet taip pat rekomenduoju narvelio nelaikyti miegamajame. Na, nebent, esate iš tų, kurie gali užmigti bet kokiomis sąlygomis.
– Kokiais skanumynais lepini savo numylėtinius?
– Majos mitybą stengiuosi prižiūrėti labai griežtai, prancūzų jautrus skrandis. Valgo ji tik specialų maistą ir kauliukus, patinka dresavimui skirti skaniukai su jautiena, kuriais, kaip juokauju, Mają palepina jos krikštatėviai. O Hugo – vegetaras. Bandžiau duoti kirmėlių, viriau kiaušinį, vištieną... Jis valgo kastruotoms katėms skirtą maistą.
– Nei vieno augintinio šeimininko gyvenimas neapsieina be pokštų, kuriuos keturkojai iškrečia...
– Hm... Jie mane linksmina kiekvieną dieną. Neseniai grįžusi namo pamačiau visur išmėtytas kosmetines vateles, ausų krapštukus... Nežinau kaip, bet Maja sugebėjo užsikabaroti ant vonios lentynos ir išversti visą dėžę (juokiasi).
– Esi Pramogų skyriaus ir „Stiliaus“ žurnalistė bei „Stilius plius“ redaktorė. Žinia, kad ir augintinių mados aktualios pasaulyje ir vis aktualesnės Lietuvoje. Ką pati manai apie augintinių kirpimus, dažymus, drabužius ir aksesuarus? Kas tau pačiai gražu, galbūt ir pati kažką augintiniams perki, puoši juos?
– Na, ežiuką papuošti sunku, tad puošyba baigiasi ties nagučių karpymu ir maudynėmis vonios kriauklėje. Majai perku drabužėlius. Ji turi šiltą liemenę, žieminę striukę. Iš esmės, garderobą pildau dėl jos plono kailiuko. Norėčiau įsigyti ir kokį specialų krepšį, kad ją būtų patogiau vežioti. Dažymai ir kirpimai? Galbūt, esu klasikos mėgėja, bet manau, kad kirpti reikia ilgo plauko gyvūnus, esant poreikiui. O dėl dažymo... O kam?..
