Stori, kieti plaukai, kuriuos vadiname ūsais, išties vadinami vibrisėmis. Vibrisės auga įvairiose vietose – virš akių, apie snukį, ant kojų, net ant viso kūno (priklausomai nuo rūšies). Šių plaukų funkcija – lytėjimas.
Štai banginiai evoliucijos eigoje prarado visus plaukius, bet vibrises pasiliko.
Vibrises turi dauguma žinduolių, įskaitant ir primatus, tačiau kai kurie žmonės, ypač moterys, jomis kažkodėl nesidžiaugia (kai kurie nebent turi „reliktą“ – vibrisinius raumenis virš viršutinės lūpos).
Kadangi vibrisės auga daugybei net nelabai tarpusavy susijusių žinduolių rūšių, manoma, kad seniai seniai jos išsivystė kažkokiam bendram žinduolių protėviui.
Ūsais vadinamos vibrisės skirstomos į dvi grupes: makrovibrises (didelės, išsikišusios į šonus, skirtos erdvei pajusti) ir mikrovibrises (mažutės, augančios žemiau šnervių, daugiausia nukreiptos žemyn, naudojamos objektams identifikuoti). Ūsai neauga atsitiktine tvarka – jie rikiuojasi tvarkingai.
Sausumos gyvių kiekvieną vibrisę jaudrina 100 – 200 nervinių ląstelių, o dar bent 8 skirtingų tipų mechanoreceptoriai... Dėl to net mažiausias vibrisės pajudinimas sukelia jutimą, nors pats plaukas lyg ir paprastas, „negyvas“, kaip ir kiti kūno plaukai sudarytas iš keratino.
Žiurkės ir pelės kiekvienoje snukio pusėje turi po 30 makrovibrisių ir šiek tiek daugiau mikrovibrisių, o lamantinams jų vien apie lūpas auga apie 600. Kai kurių gyvūnų rūšių ūsai gali būti neįtikėtinai ilgi – šinšilų jie gali sudaryti daugiau negu trečdalį kūno ilgio.
Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, žiurkės, vibrises gali judinti – kiekvieną daugmaž nepriklausomai nuo kitų ir daugumą ar visas, augančias tam tikroje srityje, drauge. Judėdamos vibrises periodiškai krutina žiurkės, pelės, smiltpelės, žiurkėnai, šinšilos, kirstukai, dygliatriušiai, oposumai (per sekundę padaromi 3 – 25 „ūstelėjimai“) , o šunys, katės, meškėnai taip elgtis nelinkę.
Kai kurie „nežinduoliai“ taip pat turi į ūsus panašias struktūras – yra paukščių, kurių snapus puošia specializuoti „šeriai“ (kregždės, pelėdos), ar žuvų, šalia burnų turinčių plonus lytėjimo organus (šamai, eršketai, kai kurie rykliai).
Funkcijos
Vibrisės – lyg tarpininkas, papildantis odos lytėjimo pojūtį. Jos labai naudingos gyvūnams, kurie ne visada gali pasikliauti tokiais jutimais kaip rega ar uoslė.
Viena iš jų funkcijų – pagalba judant tamsoje. Katėms tai kažkiek naudinga, tačiau patamsyje jos mato geriau už šunis, kurie kartais atsiduria situacijose, kur gebėjimas jausti judėjimą visai naudingas ar net svarbesnis už matymą – pavyzdžiui, vidury gūdžios nakties užsimanius palakti vandens ar rausiant urvus.
Manoma, kad katės savo ūsus gali panaudoti tirdamos, ar galės pralįsti pro kokią nors angą. Jų ūsų ilgis išties gali priminti kūno plotį, tačiau tas ilgis nulemtas genų – jei katė pastorės, ūsai netaps ilgesni. Žinoma, kad žiurkės ūsais geba tiksliai identifikuoti skylės, kurią bando įveikti, apimtis, tad gali būti, jog tokia galimybe naudojasi ir katės. Deja, kačių „sistema“ nėra labai patikima, dėl to jos retkarčiais įstringa.
Vibrisės reaguoja ne tik į arti esančius objektus – jos jaučia smulkiausią aplinkos pasikeitimą, taip pat ir atmosferos slėgio kitimą, vėją (kas naudinga parenkant trajektoriją šuoliui). Katės – sėlintojos, prie grobio jos artinasi slapstydamosi žolėje ar krūmuose – vibrisės gelbsti ir čia, padėdamos išvengti aštrių, pasalūniškų šakelių. Be to, jų pagalba lengva jausti jau sučiuptą grobį.
Ruonių ūsai 10 kartų geriau įjaudrinti negu sausumos padarų, tad vandenyje jie puikiai aptinka virpesius, kuriuos sukelia plaukiančios žuvys. Virpesių jautimas gelbsti ieškant maisto ar atstoja regą tamsiam vandenyje. Yra stebėti akli žieduotieji ruoniai, kurie puikiai prasimaitindavo naudodamiesi vibrisių pagalba.
