Po ilgo svarstymo prižiūrėtojos šias sveikas ir labai išdykusias dvynukes pavadino Ragutės ir Agutės vardais. Pastarąjį kartą berberinių avinų jauniklė Kaune buvo pasaulį išvydo prieš 5 metus.
Šiuo metu motinos prižiūrimos jauniklės aktyviai tyrinėja jas supančią aplinką ir žaidžia. Ką tik atsivesti berberinių avinų jaunikliai sveria 3–4 kilogramus. Patelės su jaunikliais laikosi atskirai nuo grupės ir grįžta į ją tik po kelių dienų, kai mažyliai jau būna sustiprėję. Nors motinos pienu jie bus maitinami iki 3–4 mėnesių, jau dabar Ragutė ir Agutė bando ragauti pirmuosius pavasarinius stiebelius.
Berberiniai avinai yra klajokliai, ieškodami ėdesio gali nukeliauti didelius atstumus ir užlipti aukštai į kalnus, net į 4 kilometrų aukštį. Vos pajutę pavojų ima bėgti aukštyn į kalnus. Labai šoklūs, iš vietos gali pašokti net 2 metrus. Pašarui nėra išrankūs, minta įvairiomis kerpėmis, žole, krūmais ir kita augalija, o be vandens gali išgyventi net savaitę, nes daug skysčių pasisavina iš pašaro.
Nors minta skurdžia augalija, šie avinai užauga išties įspūdingi. Aukštis ties ketera siekia apie 102 centimetrus, o stambūs patinai gali sverti net 140 kilogramų. Įspūdingais lenktais ragais puošiasi abi berberinių avinų lytys, bet patinų jie visuomet didesni ir masyvesni. Tiek patinai, tiek patelės turi ilgus po kaklu augančius plaukus, vadinamus karčiais, dėl to ši rūšis dar vadinama karčiuotaisiais avinais.
Į tarptautinę Raudonąją knygoje šie gyvūnai įrašyti kaip pažeidžiama rūšis. Laukinėje gamtoje gimtojoje Afrikoje jų išlikę vos apie 5–10 tūkst. suaugusių individų.
Šiuo metu Zoologijos sode iš viso yra devyni berberinių avinų rūšies atstovai. Lankytojai taip pat gali išvysti stačiu šlaitu šuoliuojančius Sibiro kalninius ožius ir sniegines ožkas.
