Mano senelis buvo „Aintree“ (tuo metu žinomos kaip „Liverpulio lenktynių trasa“) apskaitininkas šeštajame dešimtmetyje. Prie pat takelio jis sutiko ir mano netikrą močiutę Florrie Brooks. Didžiąją dalį vaikystės praleidau su seneliu ir netikra močiute, nes mano mama buvo vieniša ir be trijų vaikų turėjo dar ir tris valytojos darbus. Senelis gyveno prie pat Sautvelio lenktynių trasos. Darželio laikais buvau maitinamas tradiciniu liverpulietišku troškiniu ir žiūrėdavau lenktynes tiek per televizorių, tiek per apsilankymus Sautvelyje. Vaikystėje piešiau vien žirgus.
Išėjęs į pensiją mano senelis iš apskaitininko tapo lažybininku, dažnai dėl statymų nepagailėdamas patarimų ir artimiausiems. Aš paveldėjau šią lažybų maniją ir jau paauglystėje išmėgindavau pramogą, ypač statydavau nacionalinėse lenktynėse. Prisimenu net savo laimėtą auksinę žuvelę pavadinęs nacionalinių lenktynių nugalėtojo vardu – „Specify“. Po kelerių metų į lenktynes jau vežiau merginas iš išloštų pinigų pirktu automobiliu. Tuos pinigus išlošiau statydamas ant žirgo iš skolintų pinigų. O pinigus, kaip bebūtų keista, man paskolino mano dabartinė žmona.
Aš mačiau praktiškai visus garsiuosius žirgus- Red Rum, Rag Trade, Aldaniti, Grittar, ir t.t. Namo parsinešiau dalelių iš kliūčių, kurios buvo suardytos žirgų šokant per jas. Iki šių dienų laikau tas daleles kaip prisiminimus.
Studentavimo laikais netgi esu lažybų punkte ant lentos rašęs dalyvius, nugalėtojus, šansus laimėti, pirminius statymus. Tuo metu lažybų punktuose nebuvo televizorių ir vienintelis būdas gauti informaciją tiesiogiai iš rungtynių buvo klausymasis komentavimo per garsiakalbius.
Aš ėjau į lenktynes reguliariai. Bet vieną dieną tapau apšviestas realistišku lenktynių žirgų gyvenimu. Ir mirtimi. Mačiau dviejų jaunų patelių, Fizgig ir Queens View, nužudymą išties žiauriomis aplinkybėmis. Lenktynių valdininkai ir spauda apie įvykį nutylėjo.
Apgailestavimo dėl žirgų, savaime suprantama, nebuvo. Žirgai prakaitavo verčiami lenktyniauti bei spaudžiami iki fizinių ir psichinių ribų, dažnai jausdami rimbų čaižėjimą ant savo šonų. Paskutinę savo trumpų gyvenimų dieną lenktynių spaudimo jie nebepakėlė, suklupo ir nukrito. Abu buvo nužudyti.
Aš pradėjau klausinėti savęs – kas čia vyksta? Realybė smogė man tiesiai į paširdžius. Gyvūnai buvo paprasčiausiai išnaudojami pramogai, kaip pinigų gaminimo mašinos sraigtelis. Jų galimybės laimėti, svoris, žokėjus, takelis ant kurio jie jojo, laimimi pinigai – apie visa tai buvo kalbama į valias unikalių gyvūnų sveikatos ir galimos rizikos sąskaita. Pats asmeniškai esu girdėjęs žokėjus kalbančius tarpusavyje ir apibūdinančius savo žirgus kaip „šūdžius“ ir „bekiaušius“. Toks čia jau ir „karalių sportas“.
Kovoti už šiuos gražius, įspūdingus ir jautrius gyvūnus tapo mano misija. 2000-aisiais su manimi susiekė kompanija pavadinimu ,„“Animal Aid“ ir mes susitarėme bendradarbiauti bandant pagelbėti lenktyniniams žirgams. Ši kompanija turi internetinį puslapį, kuriame fiksuojamos lenktyninių žirgų mirtys. Dabar ten yra beveik 2000 žirgų vardų – žirgų, kurie mirė dėl lenktynių Didžiojoje Britanijoje.
Visai neseniai jauna, net dviejų metų nepasiekusi kumelaitė mirė savo pirmose lenktynėse. Apskaičiavome, kad 1 iš 35 sezonui prasidėjus lenktyniaujančių žirgų iki jo galo miršta. Kitaip tariant, apie 200 žirgų miršta lenktyniaujant ir tikriausiai dar tiek pat nuo lenktynėse įgautų žaizdų.
Lenktyniniai žirgai miršta įvairiais būdais. Vieni klumpa ir greitai žūsta dėl sulaužyto kaklo. Kiti (ir tai yra dauguma) patiria mirtinus stuburo ir galūnių sužeidimus. Šiuo atveju žirgai yra nušaunami arba jiems suleidžiami mirtį sukeliančios medžiagos. Jei žirgas susilaužo koją, kaip įvyko žirgui Wigmore Hall prie pat finišo linijos Donkasteryje subyrėjus kaului, jos sugydyti jau nebeįmanoma.
Žirgai sveria apie pusę tonos (500kg) ir vietoje jie ilgai nestovi. Tokie sužeidimai negyja, be to, dėl žirgo sunkaus svorio paskirstymo ant sveikų trijų kojų nesveikojoje prasideda skausmingas laminitas. Tačiau ir dėl mažesnių sužeidimų gyvūnas gali užsitraukti mirties bausmę, net jeigu jie ir nėra mirtini, o paprasčiausiai baigiantys karjerą. Viskas priklauso nuo šeimininko gailestingumo žirgo likimui.
„Animal Aid“ tiki, kad dauguma nužudomųjų galėtų pragyventi savo gyvenimą šalia kitų žirgų. Šiuo metu turiu du buvusius lenktyninius žirgus, kurie nebesuteikdami piniginės naudos šeimininkams tapo nebereikalingi. Taip pat suradau namus daugeliui kitų. Deja, šimtams žirgų nepasiseka patekti į namus, ir (kaip man teko matyti savo akimis) jie baigia gyvenimą skerdyklose.
„Animal Aid“ pabrėžė esmines visuomenėje iškylančias problemas ir mes industrijai metėme iššūkį daryti reformas. Mūsų kampanijos paskatino reformas nacionalinėse ir daugelyje kitų lenktynių. Mes, kaip ir daugelis žiūrovų, norime uždrausti rimbo naudojimą. Šiais metais mes skatiname „prieglobstis, ne žiaurumas“ (Sanctuary Not Cruelty) akciją, kurios metu prašome žmones nedalyvauti nacionalinėse lenktynės, o vietoj to paaukoti penkis ar dešimt svarų arklių prieglaudai.
Prieglaudos yra vienintelė viltis daugumai žirgų, kurie yra sužeisti lenktynėse arba dėl vienų ar kitų priežasčių žmonių nenorimi.
Julija Driukaitė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyva“, pagal news.sky.com
