Poros bičiuliai su nekantrumu laukia Kalėdų dovanos, kuri jau tapo aštuonerius metus trunkančia išskirtine tradicija.
Pagrindinis šios tradicijos kaltininkas yra Labradoro retriveris Hačis, kuris tarsi žymi Jolantos ir Andriaus Stepankevičių buvimą kartu.
Prieš aštuonerius metus spalį susipažinusi pora vos po mėnesio draugystės apsigyveno kartu ir iškart nusprendė įsigyti šunį, sumokėti per pusę.
Internete rado skelbimą, kad parduodamas šuniukas, kurio jie nori. Tačiau jis buvo ką tik išvydęs šį pasaulį ir pora jį galėjo pasiimti tik po Naujųjų.
Augintinį šeimininkai beprotiškai pamilo, juo iškart susižavėjo ir aplinkiniai. Greitai Hačis tapo visų draugu, o Jolantos ir Andriaus išmaniųjų telefonų atmintis lūžo nuo augintinio nuotraukų.
Artėjant pirmoms trijulės Kalėdoms Hačiui suėjo metai, ir Jolanta sugalvojo, kad reikia jį įamžinti. O nuotraukas išspausdinti ir išsiųsti kaip dovanas draugams – atvirukus su kalėdiniais linkėjimais.
„Pati labai mėgstu atvirukus ir dalinti, ir gauti. Tik gaila, kad gaunu retokai. Užtat mielai džiuginu kitus. Išspausdinome trisdešimt atvirukų ir išdovanojome. Sulaukėme gerų žodžių, tad susiklostė kasmetė tradicija.
Ir dabar, kai nuvažiuojame pas ką nors į svečius, būna smagu pamatyti tuos atvirukus, priklijuotus ant šaldytuvo“, – džiaugėsi J.Stepankevičienė.
Kadangi atvirukų darymas sutampa su pasirengimu šventėms, fotografavimas vyksta paskubomis. Bet ne dėl to, kad Hačis neklauso. Per tiek metų pozuoti jis jau pripratęs. Be to, įvykdyti sumanymus nuotraukose padeda skanėstai.
„Koją vis kiša nenuspėjami Lietuvos orai. Norisi, kad atvirukas būtų kuo žiemiškesnis, ir iki paskutinės minutės laukiame: o gal dar pradės snigti? Dabar atvirukuose aiškiai matyti, kada buvo sniego“, – šypsojosi tradicijos sumanytoja.
Idėjų nuotraukai Jolanta su Andriumi semiasi iš aplinkos: nusižiūri mieste įdomesnes vietas, apgalvoja detales.
Hačio fotosesijose visuomet dalyvauja abu sutuoktiniai. Andrius – su fotoaparatu, Jolanta – fotografui už nugaros arba sukiojasi kur nors aplinkui. Jos užduotis – atkreipti augintinio žvilgsnį taip, kad jis žiūrėtų tiesiai į objektyvą.
„Spragsiu pirštais, šokinėju, ko aš tik nedarau! Kol Hačis buvo jaunas, sekėsi sunkiau. Dabar jis kantriai stovi. Nebent reikia ką nors ant savęs išlaikyti. Pavyzdžiui, šviečiančias lemputes. Dėl tokio kadro teko ilgokai pavargti“, – juokėsi Jolanta.
Lemputes, kurias šeimininkai specialiai dėl fotografavimo prieš tai atsisiuntė iš Kinijos, Hačis vis bandė nusipurtyti, todėl ant galvos nesilaikė ir kepurė.
Pasistengti reikėjo ir dėl nuotraukos, kurioje šuo su ragais guli ant sniego. Hačis vis purtė ragus ir nenoriai gulėsi ant sniego. Juk šalta pilvui, nemalonu.
Kai šeima augintinį fotografavo Vilniaus Gedimino prospekte, turėjo laukti, kol pravažiuos automobiliai. Po kiekvieno kadro turėdavo trauktis nuo gatvės, o po to vėl grįžti į kelio vidurį.
Tokios linksmos Hačio fotosesijos mieste kaskart sulaukia praeivių dėmesio. Kai kurie prašo, kad leistų ir jiems su Hačiu nusifotografuoti.
Kai prieš pusantrų metų porai gimė sūnus Rokas, jie svarstė galimybę fotografuoti su vaiku, tačiau paliko tradiciją tokią, kokia yra.
Juk ir taip Hačis tapo nuskriaustas – jam nuo tada tenka dalintis dėmesiu.
Kalėdomis Stepankevičių namuose pakvimpa pirmąjį gruodžio savaitgalį ar dar anksčiau – lapkričio pabaigoje, kai šeimininkai pro duris įneša eglę.
Nors abu sutardavo, kad puoš tik tikrą, o ne dirbtinę eglę, anksčiau pora ginčydavosi dėl jos dydžio. Andriui atrodydavo, kad didelės nereikia, užtenka pusmetrio aukščio, o Jolantai priešingai – kuo didesnė, tuo gražiau.
„Gerai, kad bėgant metams ginčų nebeliko, o eglė kasmet vis didėja. Esu linkusi viską daryti idealiai, tad, ko gero, esame vieni labiausiai eglių pardavėjus erzinančių pirkėjų. Prašome egles išpakuoti, kol pagaliau išsirenkame mums patinkančią“, – šyptelėjo J.Stepankevičienė.
Dažniausiai per Kūčias Stepankevičiai kartu su vilniečiais Andriaus tėvais važiuoja pas Jolantos tėvus į Kėdainius, o antrą Kalėdų dieną lanko draugus arba juos suburia pas save ir vaišina savo firminiu patiekalu – vištienos paštetu su džiovintomis slyvomis.
„Svajoju apie tai, kad kai turėsime didelį namą, jame bus didelis stalas ir per šventes visi suvažiuos pas mus. Sėdėsime, švęsime linksmai ir laiko neskaičiuosime“, – mintimis dalijosi Jolanta.
Vasario mėnesį šeimą papildys dar vienas narys. Vienoje advokatų kontoroje vadovaujančio partnerio padėjėja dirbanti J.Stepankevičienė laukiasi antro vaiko ir šiuo metu mėgaujasi motinystės atostogomis.
Stepankevičių namuose pilna žaislinių automobilių ir motociklų. O gatvėje pamatęs kokią nors transporto priemonę Rokas tiesiog pakvaišta iš susižavėjimo. Taip sūnus išduoda savo tėčio pomėgį.
Nuo seniai automobiliais besidomintis architektūros ir interjero fotografas A.Stepankevičius anksčiau lankydavosi automobilių sporto renginiuose.
Ten vykdavo ir palaikyti draugų, ir fotografuoti. Šis potraukis niekur nedingo.
Andriaus „Instagram“ paskyroje ir dabar dažnai galima išvysti nuotraukų, kuriose įamžinti automobiliai. Be to, pardavinėdamas savo motociklus ar automobilius stengiasi kuo kokybiškiau juos nufotografuoti. Tai nepraslysta pro bičiulių akis – jie prašo, kad Andrius pagelbėtų ir padarytų gerų kadrų su jų mašinomis.
A.Stepankevičius visuomet mėgo fotografuoti ir miestus. Ne tik gyvybę juose, bet ir kontūrus. Baigęs mokyklą Andrius norėjo studijuoti architektūrą, tačiau pabijojo, kad neturi pažįstamų architektų, tad bus sunku prasimušti šioje srityje. Todėl nuo tos minties nutolo.
Galiausiai pasirinko nei su fotografija, nei su architektūra nesusijusius mokslus. Vyras Vilniaus universitete baigė verslo informacijos vadybos bakalauro studijas, vėliau įgijo ryšių su visuomene magistro laipsnį.
Tačiau pardavimų srityje ne vienus metus dirbęs Andrius visiškai nenutolo nuo savo svajonių. Vyras nepraleisdavo progos įamžinti miesto vaizdų, fotografuodavo pastatus.
Nuotraukos, kuriomis A.Stepankevičius dalindavosi socialiniuose tinkluose, sulaukdavo daug dėmesio. Jas pastebėjo bičiuliai architektai ir pasiūlė nufotografuoti jų įrengtą butą. Tai nutiko prieš 8 metus. Nuo tada viskas ir prasidėjo.
Po kiekvieno užsakymo sulaukdavo vis naujų pasiūlymų fotografuoti namus, įvairios paskirties patalpas, jų interjerą. A.Stepankevičiaus pojūtis fotografuoti yra įgimtas. Jis fotografijos nesimokė, nelankė jokių kursų, save vadina savamoksliu.
„Esu išmėginęs įvairaus žanro fotografiją. Yra tekę fotografuoti maistą, vestuves, renginius. Bet supratau, kad arčiausiai širdies man yra architektūros ir reportažinė fotografija, nuo kurios ir pradėjau. Kai turi pats pagauti akimirkas nieko nerežisuodamas“, – apie save pasakojo A.Stepankevičius.
Vyras pripažino, kad fotografuojant pastatus, namus, jų interjerus patiriama mažiau streso, negu bandant įamžinti judančius objektus.
„Pastatas nenusisuks, nepabėgs kaip šuo ar vaikas, tad gali neskubėdamas įsijausti į aplinką, akimirką.Fiksuodamas atsitiktines akimirkas kadro nepakartosi, nesukursi tokio paties vaizdo, jei iškart nepavyks“, – paaiškino fotografas.
Dėl to Andriui tenka susidurti su nuomone, esą architektūros objektus įamžinti yra lengviau nei, pavyzdžiui, žmones. Tačiau fotografas su tuo nesutinka.
„Reikia sugebėti atskleisti architekto idėjas, svarbiausias interjero detales. Nevykusiu darbu interjerą nuotraukose galima sugadinti, ir priešingai – nekoks interjeras fotografo dėka gali sublizgėti. Pavyzdžiui, nuotraukose gali atrodyti didesnės erdvės, nei yra iš tikrųjų“, – aiškino A.Stepankevičius.
Su patirtimi atsiranda supratimas, tam tikrų kampų matymas. Bet A.Stepankevičius yra iš tų fotografų, kurie išklauso užsakovų pageidavimus.
Gal interjere yra kokia nors svarbi detalė ar sudėtingas architektūrinis sprendimas, kurio Andrius gali nepastebėti? Vyras yra atviras patarimams, pamokymams, net kritikai.
„Nevaidinu viską geriausiai išmanančio. Mėgstu bendradarbiauti su namų ar kitų pastatų kūrėjais, šeimininkais – juk jie kurį laiką čia gyvena, o aš dažniausiai juos pirmą kartą pamatau fotografavimo dieną ir turiu keletą valandų į visa tai įsijausti“, – apie darbo specifiką pasakojo A.Stepankevičius.
Andrius prisimena iš kolegos išgirstą frazę: jei neįlipi į vonią ar neįlendi į spintą norėdamas surasti kuo geresnį kampą, esi prastas fotografas, nes per mažai stengiesi.
Kartais erdvė būna labai maža, o turi apimti jos kiek galima daugiau. Kai architektai kuria vizualizacijas, gali bet kokį kampą paimti, nėra apriboti sienų.
Ir tada, kai jie nori, kad fotografuojant būtų parodytas tas vaizdas, kartais būna labai sunku, o kartais ir neįmanoma.
Andriui fotografuojant tenka lįsti į dušo kabinas, stotis ant stalo, lipti ant lovos, palangių.
„Nors mano fiksuojami objektai nejuda, pats neretai suprakaituoju bandydamas, pavyzdžiui, trijų kvadratinių metrų vonios kambaryje išgauti kuo geresnį vaizdą. Be to, dabar populiarūs veidrodžiai, tad neišvengsi savo atspindžio.
Turi sukti galvą, kaip fotografuoti, kad jų būtų kuo mažiau, arba vėliau stengtis pašalinti. Kartais prie nuotraukų plušėti tenka ir 6 valandas“, – fotografavimo subtilybes dėstė vyras.
Pats skandinavišku stiliumi besižavintis A.Stepankevičius turi patirties ir užsienyje. Jis yra fotografavęs Prancūzijoje, Strasbūre, ir Belgijoje, Briuselyje.
Kai fotografavimas iš mėgstamos veiklos Andriui virto darbu, liko laiko dviračių sportui. Jis priklauso komandai, dalyvauja varžybose.
Tai – tarsi meditacija, kai norisi pailsėti nuo fotoaparato. Pravėdinti galvą ir įkvėpti naujų idėjų padeda ir pasivažinėjimai motociklu.
Kad ir kaip būtų, A.Stepankevičiaus batsiuviu be batų tikrai nepavadinsi, nes ir šeimos bei buities nuotraukos užima svarbią dalį.
