Prie įėjimo pasitiko mergina ir paklausė, ar atvykau pirmą kartą. Kai linktelėjau, išgirdau, kad reikia apsiauti vienkartinius antbačius ir nusiplauti rankas. Tada galėjau žengti toliau. Bet labiau už cinamonu kvepiančią arbatą viliojo kitkas.
Gultuose susirangiusios ar tingiai slankiojančios katės tik ir laukė, kad kas nors jas paglostytų. Būtent to žmonės ir ateina į Vilniuje esančią kavinę „Cat Cafe“ – pabūti su 15 čia gyvenančių kačių.
Vienas iš keturių kavinės įkūrėjų Tautvydas Bitinas (41 m.) tikino, kad galėtų apgyvendinti jų daugiau, tačiau tokios taisyklės: vienam keturkojui – 4 kvadratiniai metrai.
Anksčiau visos katės buvo atsidūrusios prieglaudoje ir kiekviena turi savo graudžią istoriją.
Viena katė kurčia. Ji turėjo šeimininką vyrą, kuris po poros mėnesių supratęs, kad ji negirdi, atidavė veterinarams užmigdyti.
Kitas katinas gyveno grožio salone, tačiau kai jis buvo uždarytas, šeimininkai augintinį tiesiog išmetė į gatvę.
Aišku, prieš apsigyvendami kavinėje gyvūnai atrodė ne taip, kaip dabar. Buvo ne tik netvarkingos išvaizdos, bet ir nelaimingi. Pavyzdžiui, vienam buvo sulaužytas žandikaulis.
„Anksčiau buvau labiau šunų mylėtojas, nes katės garsėja sudėtingu charakteriu. Ir dar kaip tyčia pas visus pažįstamus augo tik tokios, kurios svečių visiškai nemėgdavo.
Tačiau šios – visų žmonių draugai“, – su šypsena paaiškino T.Bitinas, idėją su bičiuliais atidaryti kačių kavinę nusižiūrėjęs keliaudamas po Europą.
Pirmosios tokios kavinės ėmė rastis prieš dvidešimt metų Japonijoje.
Šioje šalyje taikomi dideli mokesčiais tiems, kurie nori laikyti namuose gyvūnus. Tad japonai sugalvojo išeitį – ėmė steigti kavines, kuriose būtų galima bent šiek tiek pabūti su gyvūnais, juos paglostyti.
Iš pradžių vilnietis juokais ėmė svarstyti, gal ir mums lietuviams, tokios reikėtų, o prieš ketverius metus tie juokai virto realybe.
„Daugumoje kavinių, kuriose aš lankiausi, surinktos veislinės katės, bet tai kainuoja nemažai pinigų. O mes norėjome kartu parodyti, kad jeigu nori namuose draugo, nebūtina pirkti – galima jį išgelbėti“, – apie idėją pasakojo vyras.
Dabar kavinė jau turi nuolatinių klientų, o kiekviena katė – savo gerbėjų klubą. T.Bitinas nežino, kada kuri katė išvydo šį pasaulį, todėl gimtadieniai švenčiami kas mėnesį. Tądien lankytojai ateina su dovanomis, rašo laiškus.
„Viena baltos kurčios katytės gerbėja kartais paskambina ir paprašo perduoti jai linkėjimus“, – pasakojo T.Bitinas.
Vyras juokėsi, kad jų katės ir katinai akivaizdžiai neatrodo badaujantys, tad maitinti skanėstais juos leidžiama tik kas valandą ar pusantros.
Kai kurie žmonės net laukia po porą valandų, kol ateis jų laikas šerti kates.
Dalis žmonių čia ateina po darbo nusiraminti, atsikratyti streso. Yra tokių, kurie lankosi reguliariai – kartą per savaitę.
Vyrą stebina tai, kad tarp kavinės klientų yra daugybė kates turinčių žmonių, – jų ne mažiau nei visai namuose nelaikančių gyvūnų.
„Vadinasi, žmonės ateina ne tik dėl to, kad jiems trūksta augintinio, bet ir pasidžiaugti kitais. Jiems rodo saviškių nuotraukas. Neprašovėme pro šalį – pas mus lankosi ne tik lietuviai, bet ir turistai“, – džiaugėsi vyras.
Kartą per savaitę čia lankosi kates prižiūrintis veterinaras. Yra buvę ir Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų.
„Suprantame, kad esame po didinamuoju stiklu. Bet mūsų baras ir virtuvė atskirta nuo kačių. Ir patys norime, kad viskas būtų gerai, kad žmonės nesiskųstų radę plaukų maiste.
Daug kas stebisi, kad pas mus nėra nemalonaus kvapo. Kas gi norės sėdėti kavinėje, kurioje smirdi?“ – retoriškai klausė šeimininkas.
Jis tikino, kad katėms lipti ant stalų neleidžiama, kai klientai užkandžiauja.
Tačiau net jei ir užlipo, kates mylintys žmonės jų nevaro. Jie puikiai supranta, kur atėjo.
Į kavinę neįleidžiami vaikai iki 6 metų.
Šis apribojimas piktina kai kuriuos tėvus. Pasitaiko, kad mamos dėl to net išplūsta kavinės darbuotojus. O ką sako kavinės vadovai?
„Visi vaikai skirtingi, tačiau daugumai mažamečių gyvūnas yra tarsi žaislas. Mums įvesti tokią taisyklę patarė veterinarai.
Be to, vadovavomės ir užsienio kavinių praktika. Ten neįleidžiami vaikai iki 8-erių, netgi iki 12 metų“, – pasakojo T.Bitinas.
Bet jei užsuka ir su vaikais, neišvaro.
Tiesiog paprašo tėvų, kad labiau prižiūrėtų vaikus, neleistų bet kaip elgtis su katėmis.
„Katės vaikų tikrai nenuskriaus, neapdraskys. Mes jas skrupulingai rinkomės pagal tris kriterijus: kad eitų prie žmogaus, tarpusavyje nesipeštų ir būtų sveikos. O grožis? Negražių kačių nebūna“, – šypsojosi kavinės vadovas.
Jis pridūrė, kad svarbus buvo ir amžius. Mažų kačiukų neėmė, nes jų charakteris dar nesusiformavęs.
Dabar vyriausioms katėms – po 12 metų.
Arbata „Amundsenas“
Amundsenas – kavinėje gyvenančio katino vardas. Jis anksčiau du kartus buvo pabėgęs iš prieglaudos žiemą, pačiu šalčiausiu metu. O norvegas Roaldas Amundsenas pirmasis pasiekė Pietų ašigalį. Tad būtent dėl to, kad katinas bėgiojo per šalčius, jam duotas šis vardas.
Reikės:
200 ml apelsinų sulčių
smulkinto imbiero
šlakelio prieskonių (aitriųjų paprikų) sirupo
šakelės čiobrelių
cinamono lazdelės
Pašildykite apelsinų sultis, bet jų neužvirkite. Užpilkite ant smulkinto imbiero, įpilkite sirupo, įmerkite čiobrelių ir papuoškite cinamono lazdele.
Salotos su keptais avokadais
Reikės:
saujos įvairių salotų lapų
1 avokado
2 šaukštų fetos
saujos vyšninių pomidorų
Į lėkštę sudėkite salotų lapus, perpjautus į kelias dalis pomidorus ir sūrį. Iš medaus, citrinų sulčių, aliejaus, balzaminio acto, tabasko padažo, džiovintų petražolių ir žiupsnelio krapų paruoškite padažą. Nedideliais gabalėliais supjaustykite avokadą ir trumpai apkepkite jį keptuvėje. Salotas apipilkite padažu ir iškart patiekite, kol avokadas dar šiltas.
