Paklausus triračio motociklo – tokiais salose keliauja daugelis turistų ir vietinių – vairuotojo, kur būtų galima pamatyti šį renginį, jis puola kartoti filipinietišką gaidžių peštynių pavadinimą „Sabong“.
„Labai toli, labai toli, mažiausiai už 7 kilometrų!“ – aplakstęs kolegas, turistų laukiančius prie kitų triračių motociklų, praneša jis ir lyg nepastebėjęs, kad padėkojome ir einame tolyn, puola kažkam skambinti tuo pačiu klausimu.
Pabandyti ten patekti reikėjo, bet, laimei, peštynės per toli, nes jas stebėti – ne itin malonu.
Tiesa, kovas galima pamatyti ir neišėjus iš namų. Gaidžių peštynes kone kasdien transliuoja keli Filipinų televizijos kanalai.
Iš pergalės gausiai pasipelno
Kas sekmadienį filipiniečiai susirenka aplink specialias smėlio pripiltas arenas, kuriose vienas kitą puola gaidžiai.
Kiekvienas gaidys turi vardą, jis paskelbiamas prieš kovą. Arenos viduryje vyras kresteli už keterų laikomus paukščius ir paleidžia juos akistaton. Pašiauštomis apykaklėmis gaidžiai puola vienas kitą, pažyra plunksnų debesys.
Tiesa, paukščiai kapojasi ne tik snapais – ant jų kojų pritvirtinti peiliai, tad pjautynės gerokai sutrumpėja. Po kelių kūlvirsčių vienas iš gaidžių jau ima svyruoti.
Pagal susitarimą, ašmenys gali būti tvirtinami prie kairės, dešinės arba net abiejų kojų.
Kovos teisėjas vis iš naujo kilnoja gaidžius ir masina juos vėl stoti į kovą, bet kai nelaimėlis jau nesugeba išsilaikyti ant kojų, skelbiama sveikesnio paukščio pergalė.
Teisėjo žodis – neginčijamas. Iš pjautynių pasipelnyti mėgina ir lažybininkai, čia pat prie arenos renkantys statymus už gaidį, kuris laimės.
Lažybų organizatorius kartais vadinamas Kristo – Jėzumi Kristumi, nes pinigų iš kraujo ištroškusios publikos prašo į šonus išskėstomis rankomis. Smalsuolius jis stebina tuo, jog visus statymus įsimena be jokių užrašų.
Lepina tartum vaikus
6 tūkst. metų gyvuojanti tradicija pavirto teisėta milijardų eurų vertės pramone. Gaidžių peštynės vyksta apie 2,5 tūkst. stadionų visoje šalyje ir kasmet pražudo apie 30 mln. gaidžių.
Gaidžių peštynės labai populiarios Azijoje, ypač pietinėje jos dalyje, tačiau pramoga teisėtai užsiimti galima tik Filipinuose ir dar keliose pasaulio šalyse.
Net jeigu kovos ir nėra draudžiamos, dažniausiai Filipinų vyriausybė neleidžia dėl jų lažintis.
Reginys – itin baisus, tad nestebina, kad prieš šį žiaurų sportą sukyla ir gyvūnų teisių aktyvistai. Tarptautinės kovotojų už gyvūnų teises organizacijos piktinasi, kad gaidžiams arenose liepiama kautis iki mirties.
Bet gaidžių augintojai su šiuo vertinimu nesutinka. Nors peštynėms ruošiamų gaidžių gyvenimas dažnai baigiasi mirtimi, anot Kalifornijoje gaidžius auginančio Mike’o Formosos, jų gyvenimas yra kur kas geresnis.
„Priešingai nei viščiukai, kurie kelis trumpus savo gyvenimo mėnesius praleidžia tukdami perpildytame narve, o tuomet atsiduria plastiko pakuotėje parduotuvėje, kovotojai mažiausiai trejus metus iki debiuto ringe praleidžia laisvai vaikštinėdami, kruopščiai prižiūrimi ir sočiai maitinami, – leidiniui „Nikkei Asian Review“ pasakojo amerikietis. – Jais dažnai rūpinamasi geriau nei žmonėmis.“
Milijardų verta pramonė
Sekmadieninės kovos vyksta legaliai, tačiau kitomis savaitės dienomis galima dalyvauti ir pogrindiniuose paukščių mūšiuose, kurie vyksta ten, kur nerastų tvarką užtikrinantys pareigūnai.
Filipinuose nedraudžiama organizuoti gaidžių peštynių. Tiesa, nuo 1948-ųjų įsigaliojo draudimas jas rengti gruodžio 30-ąją – tądien nužudyto Filipiniečių tautos tėvo Jose Rizalio dieną.
Beje, pasipriešinimo okupacijai didvyris J.Rizalis pats kartą esą sakė, kad eilinis filipinietis savo gaidį myli labiau nei savo vaikus.
Per televiziją rodomos kovos atskleidžia, kad šalyje klesti ištisa gaidžių verslo pramonė. Per reklamos pertraukėles galima išvysti didžiausius gaidžių ūkius, kuriuose trikampės paukščiams skirtos pavėsinės nusidriekia per kalvas.
Kitoje reklamoje apkūnus berniukas glosto gaidį, kuriam ką tik sugirdė specialaus vitaminų ekstrakto, padėsiančio jo plunksnoms blizgėti, o paukščiui – išlikti gyvybingam ir sveikam.
Kiekviename kieme – po sargą
Iš tiesų gaidžių Filipinuose galima rasti nemažai. Vakarinėje šalies dalyje beveik nėra vietos, kur paryčiais nebūtų girdėti kasdienio „tilaok“ – taip šioje Filipinų dalyje vartojama tagalų kalba skamba „kakariekū“.
Palavano salos miesteliuose galima aptikti sodybų, kuriose gaidys lyg sarginis šuo, pririštas už kojos grandine, piktais šuoliais pasitinka atvykstančius svečius.
Laimei, kirtimo snapu galima išvengti, nes aršuolis slepiamas po apverstu pintu krepšiu, prislėgtu nuo saulės saugančia lenta.
Atrodo, kad gaidžius augina kone kiekvienas filipinietis, o peštynių arenos įrengtos beveik visuose kaimeliuose.
Gaidžiai Filipinuose prijaukinti jau daugiau nei 5 tūkst. metų, todėl ir gaidžių peštynės vykdavo dar iki tol, kol šį Azijos salyną kolonizavo ispanai.
Apie žiaurų laisvalaikio užsiėmimą dar 1521-aisiais rašė ir italas Antonio Pigafetta, su Fernando Magellano įgula apsilankęs Filipinų salyne.
Beje, pastarasis čia ir padėjo galvą – didįjį pasaulio tyrinėtoją, pirmąkart apiplaukusį žemę, nukovė karo vadas Lapu Lapu. Dabar jis laikomas pirmuoju Filipinų didvyriu, pasipriešinusiu ispanų priespaudai, o jo garbei net ir pačiame Manilos centre stovi milžiniška statula.
Rūpi ne paukščių grožis
Filipinų sostinėje vyksta ir didžiausias peštynių turnyras. Po „Smart Araneta Coliseum“ stogu įprastai koncertuoja užsienio atlikėjai arba renkama „Mis Filipinų“ titulo nusipelniusi gražuolė, tačiau dukart per metus dėmesys čia nukrypsta į paukščius.
Čempionatas „World Slasher Cup“ vadinamas gaidžių peštynių olimpiada. Daugiau negu 1 tūkst. žmonių iš įvairiausių visuomenės sluoksnių 10 dienų renkasi stebėti geriausių augintinių kovų.
„Kadangi tai legalu, gaidžių peštynėmis užsiima įvairiausi žmonės – nuo milijonierių iki taksistų“, – aiškino komentatorius ir gaidžių augintojas Joey Sy.
Jam priklauso 500 plunksnuotų kovotojų, tačiau pats filipinietis tai laiko tik hobiu: „Rimti veisėjai turi 3000–4000 gaidžių. Per turnyrus vietas išsidalija ne gaidžiai, o jų savininkai.“
Šiais metais „World Slasher Cup“ laimėtojas susižėrė 10 mln. pesų (156 tūkst. eurų). Pernai šis prizas buvo triskart didesnis.
O pelną iš pergalių filipiniečiai tada investuoja į naujas tobulybės paieškas: gaidžiams auginti reikia įrangos, maisto, daug darbo ir uolios atrankos, siekiant rasti patį geriausią kovotoją.
Tobulas paukštis veisėjams – tas, kuriam būdinga simetriškas kūnas, ryškios spalvos, maža galva – kad į ją būtų kuo sunkiau pataikyti – ir plonas kojas, nes storos neleistų grakščiai šokinėti.
„Tai ne grožio konkursas. Kai kurie veisėjai stengiasi, kad paukščiai atrodytų puikiai, bet man įdomiau jų kilmė ir gebėjimai ringe, – aiškino M.Formosa. – Gali turėti gražiausią gaidį, bet jei tai tavo vienintelis pasiekimas, bjaurus paukštis tavąjį tikrai papjaus.“
Kautynės – ir kitose šalyse
Apie penktadalį „World Slasher Cup“ dalyvių į Manilą atvyksta iš užsienio šalių, kuriose gaidžių augintojams peštynėmis užsiimti negalima – Kanados, Indijos, Malaizijos, Australijos ar JAV. Pastarosiose nelegalias kovas organizuoja imigrantai iš Filipinų ir Lotynų Amerikos, kur kovos taip pat yra populiari, tačiau neteisėta pramoga.
Pietryčių Azijoje, taip pat ir Filipinuose, peštynės kartais kaltinamos dėl paukščių gripo sklidimo. Per paukščių kraują liga gali užsikrėsti ir žmonės, kurie kartais dėl to net miršta, tačiau tai neatbaido augintojų.
Regione gaidžių peštynės laikomos ir dvasių garbinimo apeigomis. Tailande gaidžių peštynės kai kada yra religinė ceremonija, skirta atnešti vaisingumą.
Indonezijai priklausančioje Balio saloje gaidžių peštynės taip pat yra senovinis religinis valymo ritualas, kuriuo siekiama atsikratyti piktųjų dvasių. Joms pasiūloma auka – pralaimėjusio gaidžio kraujas.
Tiesa, šalyje vyksta ir religinio prieskonio neturinčios peštynės, kurios yra laikomos azartiniu lošimu ir yra griežtai kontroliuojamos.
