Ar čia menas?
Klausė, kodėl užmušė
Menininkai vis dažniau provokuoja. Atrodo, taip bus įvykę ir Panevėžyje.
Iš viso pasaulio į Panevėžį suvažiavę pasaulyje žinomi stiklo menininkai lydė, pūtė, spalvino, aušino ir galiausiai žiūrovams pateikė savo kūrybos vaisius.
Šios savaitės pradžioje vykusio tarptautinio stiklo menininkų simpoziumo „GlassJazz“ kūrybos pristatyme miesto Dailės galerijoje žiūrovų laukė ir baugus netikėtumas – kompozicijos su negyvais gyvūnais.
Amerikietis stiklo menininkas Angus Powersas ant stiklinio dviračio užsodino voveraitės iškamšą, o ant persišviečiančios kėdutės paguldė šikšnosparnio jauniklio džiūveną.
Šalia stovinčiame skaidraus stiklo dubenėlyje lyg gūžtoje (o gal karste?) gulėjo ir balkšvų plunksnų paukštelis su tikromis plunksnomis.
„Na, nežinau, bet man nuo tokio meno negera. Įdomu, ką pasakytų žalieji?“ – klausė viena parodos lankytoja.
Abejojančių dėl tokių eksponatų buvo ir daugiau. Kad ir gėrėjosi ekspozicija, jie vis dėlto šnabždėjosi, jog šį kartą perlenkta lazda, šalia estetiškų kūrinių matyti iškamšas nėra jauku.
Nors dabartiniai vaikai, atrodo, visko matę, tačiau tarp jų yra ir daug jautrių sielų.
„Mano dukra, pamačiusi tą negyvą voverytę, tiesiog suakmenėjo, klausė, kodėl menininkai užmušė voverytę, šikšnosparnį ir paukštelį. Suprantu, kad tai meninė akcija-atrakcija, noras pritraukti žiūrovą jį šokiruojant, bet...“ – nutęsė viena panevėžietė.
Įžvelgė krūtinių implantus
Stiklo simpoziumas Panevėžyje vyko trečią kartą. Jo iniciatorius, organizatorius ir kuratorius yra meninio stiklo studijos „Glasremis“ vadovas, žinomas stiklo menininkas Remigijus Kriukas.
„Panevėžio kraštui“ paklausus apie šokiruojančius simpoziumo eksponatus, R.Kriukas labai nustebo, bet pasiūlė ta tema pasikalbėti su jo žmona, taip pat stiklo menininke Indre Stulgaite-Kriukiene – ji gal geriau paaiškinsianti tas subtilybes.
I.Stulgaitė-Kriukienė tikino, kad nė vienas žiūrovas asmeniškai jai jokių priekaištų dėl parodoje panaudotų gyvūnėlių lavonų neišsakė.
„Stebina žiūrovų reakcija. Čia nėra nieko pritrenkiančio nei šokiruojančio. Neseniai pati dariau parodą „Galerijoje XX“, ten buvo visai nekalti stikliniai akmenėliai, kokius matom pajūry, regis, jie neturėjo sukelti jokių blogų minčių, o pasipylė komentarai, kad tai – silikoniniai implantai. Jei žmogui su galva negerai, įžiūri savo baubus, nieko nepadarysi“, – stebėjosi pašnekovė.
Menininkas specialiai nemedžiojo ir nežudė
Anot I.Kriukienės, iš JAV atvykęs A.Powersas yra pasaulinio lygio menininkas. Lietuva – ne pirma šalis, kur jis eksponuoja panašius kūrinius.
Tai yra ištisa menininko filosofija ir voveraičių istorija. Ne veltui menininkas turi voveriuko pravardę: tas gyvūnėlis tapo ir savotišku kūrėjo firminiu ženklu, per simpoziumą amerikietis kolegoms dalijo savo lipdukus su voveraite.
„Jo logotipas – voveriukas. Dėl linksmumo. Menas neturi būti tik rimtas dalykas, galima iš to profesionaliai padaryti ir žiūrovui pateikti kaip žaidimą“, – aiškino I.Stulgaitė-Kriukienė.
Gyvūnėlių iškamšas A.Powersas atsivežė iš Amerikos.
I.Kriukienė įsitikinusi, kad A.Powersas gyvūnų dėl meno nežudo ir nemedžioja, galbūt jis yra susitaręs su medžiotojais ar miškininkais, šie ir parūpina nugaišusių žvėrelių ar paukštelių.
Stiklininkė prisiminė girdėjusi apie vieną moterį, sudariusią sutartį su kelininkais, jie jai tiekia ant kelio partrenktus gyvūnus. Moteris kailius išdirba ir gamina aksesuarus.
„Mes giliai nesikapstėme, kodėl ir kaip. Kiek seku pastarųjų metų jo kūrybą, gyvūnėliai joje – ne naujiena. Tiksliai nežinau, bet, kiek galiu įsivaizduoti, panaudotasis šikšnosparnis yra jauniklis. Jie kai vaikus atsiveda, dalis iškrenta iš lizdo, vyksta natūrali atranka. Niekas specialiai to šikšnosparnio negaudė“, – teigė pašnekovė.
Teko aiškinti ir dukrai
„Nesinorėtų, kad visa tai nuskambėtų sensacingai. Lietuvoje parodose yra buvę daug žiauresnių pavyzdžių, nehumaniškų ir nežmoniškų. Neįsivaizduoju, kodėl šitoji paroda turėjo užkliūti. Jei būtų nuvytęs gėlės žiedas, turbūt niekam klausimų nekiltų“, – stebėjosi menininkė.
I.Kriukienė sakė pastebėjusi, kad parodą apžiūrinėję vaikai reginiu su gyvūnėliais džiaugėsi. Nors čia pat prisipažino, kad pati turėjo keblų pokalbį su savo septynmete dukra.
Mergaitei iš karto kilo klausimas, kodėl voveraitė negyva.
„Šnekėjomės su vaiku, kad toks gyvenimas. Gyveni ir numiršti“, – sakė pašnekovė.
I.Kriukienė dukrai išaiškino, kad negyvą voverę menininkas tarsi prikėlė naujam gyvenimui, ji net tokios būsenos dar gali kažką džiuginti.
„Aš negaliu tiksliai perteikti kolegos filosofijos ir ką jis norėjo žiūrovui pasakyti, bet manau, kad toje vietoje mūsų mintys sutaptų: mirtis yra nebaisi. Ir savo vaikui taip aiškinau. Augantis vaikas mato, kaip mirusius užkasa į žemę, ir tai, ko gero, yra baisiau, nei kad iškamša toliau „gyvena“ ir džiugina akį“, – savais pamąstymais dalijosi I.Kriukienė.
Menininkė priminė, kad pasaulyje seniai atgyvenęs požiūris, jog stiklo paskirtis – tik funkcionali, funkcionalumą keičia konceptualūs meno kūriniai.
Stiklą derinti su pridėtinėmis medžiagomis nėra nauja, tai normalus vyksmas menų pasaulyje.
„Ir nieko čia nėra nusikalstamo“, – pokalbį baigė pašnekovė.
Blogiausia, kai nepastebi
Stiklininkų simpoziume dalyvavo kūrėjai iš 12-os šalių. Anot organizatorių, visi – ryškios kūrybinės asmenybės.
Panevėžiečius itin džiugino preciziškai subtilūs balto stiklo jaunosios menininkės iš Kinijos Meng Du kūriniai. Apie lietuvius autorius – Ričardą Pelecką, Paulių Rainį, Valmantą Gutauską, I.Stulgaitę-Kriukeinę irgi buvo atsiliepta puikiai. R.Kriuko raudono stiklo kūrinio negalėjai nepastebėti, jis iš karto buvo pervadintas „Rožėmis“.
Kūrybinį simpoziumo procesą dar papildė gyva muzika, poezija ir fotografija, stiklinės improvizacijos gimė muzikantams džiazuojant.
Į Dailės galerijos keramikos paviljoną atkeliavo ne tik spalvoti ar skaidrūs stiklo kūriniai, bet ir serijos fotomenininkų nuotraukų iš kūrybinio proceso.
I.Kriukienei apmaudoka, kad žiūrovai į ekspoziciją sureagavo ne visai taip, kaip tikėtasi.
„Tačiau smagu, kad pastebėjo. Blogiausia, kai nepastebi“, – sakė ji.
„Panevėžio kraštas“
