Lietuvoje gyvena šios parodos savo amžiaus grupės nugalėtojas – ilgaplaukis vokiečių aviganis Wolfgang Degli Achei (pilnas šuns dokumentinis vardas). Jam buvo suteiktas „Baltic DS Jugend Sieger“ („Baltijos vokiečių aviganių Jaunimo Nugalėtojo“) titulas ir laimėta 1 vieta.
Portalas lrytas.lt bendravo su Wolfgango šeimininke Inga Paviloniene. Moteris pripažino, kad namuose juokaudami, jie mylimą augintinį vadina ir Wulfu, ir Meškiu, ir Italianu.
Išskirtinis keturkojis
Ringaudų gyvenvietėje šalia Kauno gyvenanti šeima turi iš tiesų ypatingą šunį. I.Pavilonienės teigimu, Wolfgangas yra vienintelis iš Italijos atvežtas ilgaplaukis vokietis ne tik Baltijos šalyse, tokios veislės šunio esą nepavyko įsigyti nei skandinavams, nei rusams ar lenkams.
„Wolfgang į mūsų namus atkeliavo pernai metų vasarą, šuniuko laukėme apie du metus. Kaip minėjau, reikia pirma įgyti pasitikėjimą veislyno šeimininko, jie tikrina ar tikrai šuniukas keliaus į normalią aplinką, juo rūpinsis ir jį mylės.
Kadangi namuose yra dar vienas vokiečių aviganis (7 m. trumpaplaukė kalytė Mirka) mums tai nebuvo kažkas naujo, tik norėjosi pabandyti kažką kito“, – pasakojo Inga.
Moteris papasakojo, kodėl ilgaplaukiai vokiečių aviganiai tokie reti Lietuvoje.
„Manau, todėl, kad žmonės įsivaizduoja, jog ši veislė reikalauja daug kailio priežiūros Visgi, mes su problemomis nesusidūrėme – Wolfgango kailis skiriasi nuo mūsiškių, pagal standartą jie neturi būti kaip susišiaušę meškinai – viskas turi būti ribose, kailis kristi lengvai ir turi būti gerai apaugus apykaklė, allkūnės, vadinamos galinių kojų „klešnės“ ir uodega“, – tikino I.Pavilonienė.
Svarbu – atsakingumas
Paklausta, ar daug priežiūros ir laiko reikalauja augintinis, moteris atskleidžia esminę taisyklę. „Jeigu nerasčiau laiko aš jo ir neįsigyčiau – tą apsprendėm labai seniai ir čia klausimų nekyla“, – tvirtina moteris.
Nors priežiūros Wolfgangui iš tiesų reikia nemažai, ji vis dar daug procedūrų atlieka pati.
„Mes atsakingi už savo augintinius. Laiko skiriama labai daug, o ypatingai prieš parodas – treniruotė su dviračiu, plaukiojimas, dresūros treniruotė per savaitę 2 kartai. Pašukavimas kas trečią dieną, kartą į savaitę ausų valymas.
Viską darau pati, kol kas grožio salonų neprireikė. Šeimos ir gyvūnų gyvenimai tikrai nėra labai glaudžiai susieti. Svarbiausiai sveikas požiūris“, – sakė moteris. Tuo pačiu ji pabrėžia, kad viskam savas laikas ir vieta.
„Negalima gyventi augintinio ritmu, tą reikia atskirti. Viskas ateina su su laiku ir susidėlioja į „stalčiukus''. Vyras pamatęs vokiečių aviganių parodas griežtai atsisakė į jas važiuoti, nors ruoštis padeda ir vyras ir dukra.
Į parodas važiuojame tik mes su 12 metų dukra Dominyka. Visa šeima tik į pasivaikščiojimus po mišką kartu išsiruošiame“, – atvirauja kaunietė.
Jos manymu, viešumoje galima pamatyti daug diskusijų apie šunų vietą žmonių gyvenime. Kaip sako, I.Pavilonienė, lietuvių požiūris labai įvairus: yra iškreipto, priešiško, kažkas net įžvelgia pinigų metimą į balą, tačiau ji sutinka, kad kiekvienas pats pasirenka savo vietą.
