Pamatykite, kaip per šimtmetį pasikeitė populiarios šunų veislės

Mes, žmonės, ne tik pakeitėme savo maistą, siekdami, kad jis taptų skanesnis, bet ir šunis, norėdami, kad šie įgautų unikalius fizinius ir protinius bruožus.

Šios nuotraukos atskleidžia žmonių žūtbūtinį norą turėti tobulus šunis, dėl kurio kai kurios veislės per pastarąjį šimtmetį pasikeitė tiesiog neatpažįstamai, o tie pokyčiai keturkojams lėmė skausmingas ligas.

Pasirinkdami ryškiausias ir geriausią išvaizdą šunims suteikiančias savybes, tokias kaip dydis, kailis ar laikysena, mes, žmonės, sukūrėme mažiausiai 167 skirtingas rūšis, pasižyminčias unikaliais fiziniais ir protiniais duomenimis, rašoma tinklaraštyje „Science of Dogs“.

Toks veisimas lėmė, kad šunų veislės pamažu mutuoja ir yra sudarkomos, o kai kurie pokyčiai net sukelia gyvūnams nepakeliamą skausmą.

Spaudimą sukurti tobulą šunį lėmė „Amerikos kinologų klubo“ („American Kennel club“) nustatyti standartai, kurie yra oficialūs reikalavimai parodiniams šunims.

Šie standartai gali apibrėžti viską: nuo šunų akių spalvos iki letenų dydžio ar uodegos išlenkimo.

„Šiais laikais sukryžminama nemažai skirtingų veislių šunų ir dėl to perduodami genetiniai defektai: nuo anatominių problemų, tokių, kaip klubų displazija, sukelianti chroniškas kančias, iki silpnos imuninės sistemos ir net prarasto atsparumo tokioms mirtinoms ligoms, kaip vėžys, – interneto portalui „WhoWhatWhy“ teigė Pensilvanijos universiteto Veterinarinės medicinos katedros gyvūnų etikos ir gerbūvio profesorius Jamesas A. Serpellas. – Vienintelis būdas išspręsti šias genetiškas mirtinas ligas yra nebekryžminti skirtingų veislių šunų. Tačiau tai būtų prakeiksmas daugeliui šunų veisėjų, kadangi tai neišvengiamai paveiktų jų veislių genetinį „tyrumą“.

Kaip rašo interneto portalas „Tech Insider“, dauguma šiandien egzistuojančių šunų veislių buvo sukurtos vos maždaug prieš 150 metų. Tuomet, Viktorijos laikų Anglijoje veislės buvo pirmąkart pradėtos registruoti ir sisteminti.

XIX a. viduryje Londone kilo didelė pramonės evoliucija, dėl kurios iš miestų buvo išgyvendinti darbiniai gyvuliai, juos pakeičiant gerokai modernesniais įrenginiais.

Tai taip pat pakeitė žmonių požiūrį į šunis. Dauguma jų buvo apgyvendinti namų viduje ir tapo naminiais gyvūnais.

Kiekvienas gyvūnas, kurio tėvai buvo patvirtinti, kaip tam tikros veislės atstovai, įtrauktas į specialų veislių registrą. Vėliau, remiantis šiais duomenimis, buvo sukurta kiekvienos veislės duomenų bazė.

Dauguma dabar sutinkamų šunų veislių išliko tik dėl šios registravimo sistemos ir todėl, kad turtingos britų šeimos registravo savo šunis ypač, tokius kaip auksaspalvis retriveris ar anglų seteris.

„Šunys turėjo turėti tam tikrą išvaizdą, priklausomai nuo to, kam jie buvo veisiami, – paaiškino mokslinis patarėjas iš JAV humaniško elgesio sugyvūnais draugijos (ASPCA) dr. Stephenas Zawistowskis. – Dabar dėl tam tikrų padidintų bruožų šunys, tokie, kaip basetai yra trumpomis kojomis ir ilgu kūnu. Dėl šių fizinių duomenų triušių vaikytis jie nebesugebėtų. Paprastai basetų augintojai, kurių augintinis nugaišta, įsigyja kitą šios veislės šunį, net ir žinodami, kad tokie gyvūnai kenčia nuo tam tikrų ligų. Jie myli tokius šunis ir tikisi, kad ir naujasis bičiulis turės tokias pačias charakterio savybes, kaip ir nugaišęs. Sveikas protas nugali ne visada“.

Tad kaip per šį laiką pasikeitė šunys? Susipažinkite su keleto populiariausių veislių pokyčiais.

Bulterjerai buvo išveisti XIX amžiaus pradžioje, sukryžminus senąjį anglų terjerą ir buldogą, skelbiama interneto puslapyje „Pet360“.

Tuo metu šunų kovos tapo plačiai paplitusia pramoga Europoje, todėl žmonės stengėsi išveisti tokius šunis, kurie taptų, kuo geresniais kovotojais.

Prieš tapdami koviniais šunimis bulterjierai turėjo smulkesnį ir apvalesnių formų kūną bei gerokai smailesnę nosį, rašoma tinklaraštyje „Science and Dogs“. Tačiau ilgainiui šių šunų kaukolė tapo lenkta, o dubuo platesnis. Šunys taip pat įgavo savybę nevaldomai gaudyti savo uodegą.

Žmonės ėmė suprasti, kad šios veislės šunis galima padaryti protingesniais ir labiau tinkančiais aukštesniam visuomenės sluoksniui.

Buvo įsteigti kinologų klubai kuriuose buvo sprendžiama, kaip turėtų atrodyti tam tikros veislės parodiniai šunys. Kiekvienai veislei buvo keliami tam tikri reikalavimai.

Basetų trumpos, lenktos kojos išsivystė dėl tam tirko geno, gaminančio augimo baltymus.

Prieš žmonėms įsikišant, šios veislės šunys turėjo trumpesnes ausis, mažiau raukšlėtą veidą ir lenktesnę nugarą.

Dabar jų pilvai kur kas labiau nukarę, sutrumpėjo galinės kojos, atsirado odos perteklius, o ausys pailgėjo ir nukaro.

Basetai dažniau turi stuburo bėdų, kenčia nuo akių ligų, kuomet akių vokas gali išvirsti arba įvirsti į vidų.

Kaip rašo interneto puslapis „VetStreet“, šios veislės šunys buvo išveisti VII amžiuje. Juos išveisė Abbotas Hubertas, kuris buvo aistringas medžiotojas.

A.Hubertas stengėsi išveisti medžioklinį šunį su stipria uosle, tokį, kokie šiuo metu yra šiandieniniai bladhaundai.

Kita šios veislės linija yra trumpakojai, lėtai judantys šunys, kuriuos praėjo rinktis pėstieji medžiotojai, medžiojantys mažus gyvūnus.

Bokserių protėviai yra dabar išnykę bulenbeiserių veislių atstovai, kurie buvo išveisti sumaišius mastifus, buldogus ir, kaip kai kas spėja, vokiečių dogus bei terjerus.

XIX a. Vokietijoje šie šunys buvo išveisti ganyti raguočius, o vėliau juos lydėti į skerdyklą, kaip mėsininkų padėjėjai.

Prieš tapdami darbiniais šunimis jie buvo ilgesnio snukio ir ilga, nukarusia uodega.

Dabar bokserių snukis trumpesnis, burna didesnė, truputį pasukta į viršų, dėl to kyla daug sveikatos problemų.

Šis gyvūnas karštame ore tampa nevaldomas, nes nesugeba atsivėsinti, taip pat bokseriams labiau gresia vėžys.

Taksai anksčiau turėjo funkcionalesnes kojas, o jų kaklas buvo proprocingesnis kūnui.

Tačiau žmonių dėka jų kaklas pailgėjo, o kojos sutrumpėjo taip, kad dabar jiems sunku įveikti net ir kelių centimetrų aukščio kliūtis.

Jie iš visų veislių labiausiai kenčia nuo stuburo ligų, dėl kurių juos gali net suparalyžiuoti.

Taip pat taksai linkę į achondroplazijos (liliputizmo) sukeltas patologijas ir kojų ligas.

Šios veislės šunys buvo piešiami ant senovės Egipto sienų. Įrašai apie juos aptinkami Pietų Amerikoje ir Kinijoje. Tačiau tokie, kokius mes juos pažįstame šiandien, buvo išveisti prieš 400 metų Vokietijoje.

Jie buvo naudojami medžioklei, medžiotojams reikėjo tvirto šuns, galinčio įlįsti į urvus ir landžioti tarp vešlių augalų. Štai, kodėl jie yra žemo ūgio.

Vokiečių aviganiai taip pat yra nuo per intensyvaus veisimo nukentėjusi šunų veislė.

Pirmieji bandymai standartizuoti šia veislę kilo XIX amžiaus šeštąjį dešimtmetį. Tada siekta išlaikyti bruožus, kurie buvo naudingi šiems šunims ganant avis.

Buvo pagerintas šių šunų intelektas, greitumas, jėga ir uoslė. Todėl tos pačios veislės šunys vieni nuo kitų ėmė skirtis.

Knygoje „Dogs of All Nations“ kažkada vokiečių aviganis buvo apibūdintas, kaip vidutinio dydžio sveriantis 25 kg. Toks šuo gerokai skiriasi nuo kampuoto snukio, apvalios krūtinės, pritūpusią eiseną turinčio šiandieninio vokiečių aviganio, sveriančio 38 kilogramus.

Iš pradžių vokiečių aviganiai buvo lieknesni ir turėjo smailesnį snukį, nei dabartiniai.

Mopsai dar viena dažnai sergančių šunų rūšis.

Šios veislės šunys kenčia nuo aukšto kraujospūdžio, širdies sutrikimų, dūsta, sunkiai kvėpuoja, perkaista, serga dantų ligomis, kenčia nuo odos ligų, atsirandančių dėl raukšlių.

O ta suraityta jų uodega, tiesą sakant, yra genetinis defektas, sukeliantis paralyžių.

Šie šunys išveisti iš Kinijoje gyvenusių happa šunų (trumpaplaukių pekinų protėvių), kuriuos, kaip rašoma „Retiever Man“, portugalai atsigabeno į Europą XV-XVI amžiuje.

Mopsai kažkada buvo vadimami oldanų mastifais, tačiau jie buvo kryžminami su terjerais ir kitais mažesniais šunimis, kurie dažniau sutinkami Britanijoje.

Tuo metu susiformavo trumpa jų nosis ir snukis, platesni klubai ir atsirado stuburo ligos, kurias sukelia susuktos uodegos.

Snebernarai greičiausiai yra kilę iš mastifų tipo azijietiškų šunų, kuriuos naudojo senovės Romos kariai.

Šiuos šunis švento Bernardo de Menthon vienuolynas ir užeigos namai XI amžiuje naudojo Alpėse kaip gelbėtojus.

Senbernarai užeigos namuose buvo beveik išnykę, todėl manoma, kad vienuoliai likusius šunis veisė, juos kryžmindami su vokiečių dogais ir anlgų mastifais.

Palyginti su jų protėviais senbernarai dabar turi platesnes kaukoles ir didesnį kampą tarp nosies ir kaktos.

Dabar šunys yra gerokai didesni už savo protėvius ir su labiau sustumtu snukiu bei ilgeniu kailiu.

Nors anksčiau jie buvo darbiniais šunimis, dabar daugiau pajudėję jie linkę per daug perkaisti ir linkę sirgti akių vokų ligomis (entropija, ektopija), Stockardo paralyžiumi, hemofilija, osteosarkoma, afakija, fibrinogeno trūkumu.

Sakoma, kad anglų buldogai yra labiausiai nuo savo protėvių nutolę šunys. Dėl begalinio veisimo padarinių jie kenčia kone nuo visų įmanomų ligų.

Buldogai išveisti kovoti su jaučiais ir dalyvauti agresyviose bei žiauriose šunų kautynėse. Kai kurie ekspertai teigia, kad šią veislę labiau stengtasi ištobulinti, nei bet kurią kitą.

Šie šunys buvo atletiški, turėjo mažesnes galvas ir mažiau nukarusią odą. Bet dauguma šunų, skirtų kovoms su jaučiais, ilgiui tapo kresnesni, o jų galvos ir nasrai gerokai padidėjo. Buldogai nebuvo išimtis.

Šie šunys veisiant maišyti su mopsais, todėl tapo dar mažesni ir platesni.

Dabartiniai buldogai nesugeba atlikti net paprasčiausių užduočių, kurioms jie buvo sutverti. Tiesą sakant, jiems sunku net judėti.

2004 metais Kinologų klubui atlikus tyrimą, kurio metu buvo išanalizuota 180 buldogų mirčių, nustatyta, kad vidutiniškai jie nugaišta sulaukę vos 6 metų ir 3 mėnesių.

Dažniausios jų mirties priežastys yra širdies ligos, vėžys ir senas amžius.

Tiesa, 2013 metais atlikus tyrimą nustatyta, kad vidutinis buldogų amžius pailgėjo iki 8,4 meto, kai kurie išgyvena ir iki 11,3 m.