Svajonių šuo: ieškantiems idealaus keturkojo – tobulybė

Baskų ūkininkai kartu su avimis ir kitais galvijais iš Australijos persikėlė į JAV, kartu keliavo ir šunys, kurie neilgai trukus įgijo pripažinimą tarp šios šalies ūkininkų ir buvo pavadinti australų aviganiais.

Amerikiečiams patiko stiprus šių šunų ganymo instinktas, gera sveikata ir patraukli išvaizda, todėl ir vėliau buvo siekiama veisti šunis, kurie galėtų atlikti savo darbą įvairiomis oro sąlygomis, būtų greiti, protingi, energingi, patvarūs ir puikiai pasirodytų parodomosiose programose.

Knygoje „All about Aussies“, kaip išskirtinės šios šunų veislės savybės, pabrėžiamas žvalumas, greita nuovoka, „humoro“ jausmas ir noras būti su šeimininku. Pažymima, kad šeimininkas niekada nesijaus vienišas, nes šie šunys nuolat seka paskui ir džiaugiasi, būdami su savo žmogumi.

Australų aviganis – aktyvus šuo, reikalaujantis ne tik fizinio, bet ir protinio darbo, o kai kuriems šios šunų veislės atstovams nėra svetimas ir teritorijos saugojimo instinktas.

Šie šunys jaučia stiprų ryšį su šeimininku, todėl bendravimas su žmogumi, vedlio artumo pajutimas jam ypatingai svarbus. Viskas, ką „aussie“ daro kartu su šeimininku, jam kelia be galo didžiulį malonumą ir entuziazmą, belieka visa tai nukreipti tinkama linkme.

Tai stiprų ganymo instinktą turintys gyvūnai, kurie mėgaujasi dirbdami kartu su šeimininku, todėl treniruojant australų aviganį labai svarbu kantrybė, geras nusiteikimas, motyvacija ir aiškios taisyklės.

Australų aviganis tinka tik aktyviems žmonėms, savo energija jis stebina net ir daug mačiusius – ne veltui „australo“ venomis teka ir borderkolio kraujas. Taigi šeimininkas visada turi būti pasirengęs suteikti šuniui veiklos – tiek fizinės, tiek protinės – čia puikiai tinka populiari frazė: „Pavargęs „australas“ – laimingas „australas“.

Daugelyje šunų vikrumo, kinkinių, frisbie, flyball ar paklusnumo varžybų tarp dalyvių nesunkiai rasite ir australų aviganių.

„Aussius“ taip pat dažnai išvysite ir šunų parodų „Best in show“ ringe. Jie puikūs pagalbininkai žmonių paieškos, gelbėjimo tarnybų bei kaniterapijos srityse. Nerasite dviejų vienodų šunų...

Australų aviganiai, skirtingai nei kitų veislių šunys, tarpusavyje skiriasi tiek temperamentu, tiek išvaizda.

Daugelio šunų veislių atstovai paprastai atrodo kaip kopijos ir tik šeimininkas atskiria, kas yra kas. Su australų aviganiais – atvirkščiai: surasti du identiškus šunis būtų tikras iššūkis, pradedant nuo ausų padėties ir formos, ūgio, akių ir kailio spalvos, baigiant uodegos ilgiu...

Išskiriami darbinės linijos australų aviganiai, kurie savo išvaizda skiriasi nuo šunų parodose demonstruojamų australų aviganių arba gyvenančių paprasčiausio šeimos šuns gyvenimą. Darbinės linijos australų aviganiams būdingas trumpesnis kailis, įvairesnis sudėjimas, kaulų struktūra, stipriai išreikštas temperamentas ir labai stiprus bandos ganymo instinktas.

Australų aviganiai yra sveiki ir ilgaamžiai, bet, kaip ir kiekvienas individas, turi polinkį į tam tikras ligas.

Dažniausiai pasitaikantys negalavimai: klubo ir alkūnės sąnarių displazija, akių ligos, epilepsija. Paveldimosios akių ligos: PRA (progresuojanti tinklainės atrofija), HC-HSF4 (paveldima katarakta), CEA (kolių akių anomalijos), MDR1 (geno mutacija). Rekomenduojama australų aviganius nuolat tirti dėl akių ligų, o jas aptikus, tokių šunų neveisti.

Australų aviganis protingas, lengvai dresuojamas šuo, turintis stiprų bandos ganymo ir saugojimo instinktą.

Absoliučiai ištikimas šeimininkui, nepasitiki svetimais, tačiau nėra baikštus. „Australas“ ištvermingas ir atkaklus, galintis dirbti visą dieną, nuolat nerimstantis ir reikalaujantis dėmesio. Šios veislės šunims nuo pirmųjų gyvenimo dienų labai svarbi socializacija, tinkamas susipažinimas su aplinka, pasitikėjimo jausmas, gebėjimas atsipalaiduoti.

Istoriškai pagrindinis šių šunų veisimo tikslas buvo išveisti darbinius ir sarginius fermų šunis, todėl jie mėgsta paloti, bet nėra linkę tai daryti be perstojo ar priežasties.

Tai vidutiniškai raumeningi, gerai subalansuoti šunys.

Nugara turi būti tiesi, stipri ir tvirta nuo keteros iki klubo sąnarių. Kryžkaulis vidutiniškai žemėjantis. Krūtinė neplati, tačiau žema, siekianti alkūnes.

Tvirtas vidutiniško ilgio kaklas. Šonkauliai riesti ir ilgi, bet ne statinės formos. Pilvo linijos „pakylėjimas“ vidutinis.

Uodega gali būti natūraliai trumpa (NBT), pusės ilgio arba ilga. Turi būti išaugusi žemai ir pratęsti pasturgalio liniją. Niekada nebūna riesta arba užversta ant nugaros. Priekinės kojos tiesios ir stiprios. Kaulai ne apvalūs, o ovalūs. Čiurnos vidutinio ilgio ir tik truputį nuožulnios. Užpakalinės kojos girnelės ryškios.

Kulkšnys trumpos, statmenos, ovalios, kompaktiškos ir glaudžios. Pirštai riesti. Pagalvėlės storos ir stangrios. Australų aviganis turi sklandžią, laisvą ir lengvą eiseną. Priekinės ir užpakalinės kojos juda tiesiai ir lygiagrečiai su „centrine linija“. Australų aviganis judrus ir gali pakeisti judėjimo kryptį akimirksniu.

Stambių kaulų šunys gali sverti 22,5-29,5 kilogramų. Kalių ūgis – 45-52,5 cm ties ketera, patinų – 50-57,5 centimetrų. Kūno ilgis šiek tiek didesnis nei ūgis. Patinai labai tvirtų kaulų, vyriško sudėjimo, kalytės atitinkamai smulkesnės.

Kailio tekstūra vidutinė – nuo labai tiesių iki banguojančių plaukų, kailis atsparus orui, vidutinio ilgio. Pavilnė priklauso nuo klimato, kuriame šuo gyvena. Plaukai ant galvos, ausų, kojų priekio ir žemiau kulkšnių trumpi ir glotnūs. Priekinių kojų užpakalinė dalis vidutiniškai plaukuotos, taip pat turi vidutinius karčius ir kirpčiukus, kurie patinų vešlesni nei kalių.

Australų aviganiai būna įvairių spalvų: juodi trispalviai, juodos-baltos spalvos, rudi trispalviai, raudono marmuro, mėlyno marmuro. Leidžiami balti kailio lopai ant kaklo, krūtinės, kojų, snukio apačioje bei balta žvaigždė galvoje. Akis turi supti tamsūs plaukai ir pigmentas.

Dėl dominuojančių genų negalima poruoti dviejų marmuriško kailio šunų – palikuoniai gimsta ligoti, dažnai turi klausos ir regos sutrikimų, vidutiniškai 25 proc. jų palikuonių gali gimti akli ir/arba kurti. Australų aviganių šuniukai dėl susidubliavusio „merle“ geno gimsta balti (albinosai) arba didžiąją jų kailio dalį sudaro balta spalva.

Snukis dailiai sudėtas, stiprus. Kaukolės užpakalinės dalies viršus ir snukis lygiagretūs, pakaktys vidutiniškai ryškus. Kaukolės viršus plokščias, gali būti nedidelis kupolas, matomas nedidelis pakaušio gumburas.

Galvos ilgis ir plotis vienodi. Bendras galvos dydis proporcingas kūnui. „Stopas“ vidutiniškai ryškus. Snukis nuo pagrindo link nosies truputį smailėjantis, „užapvalintas“.

Nosis ir lūpos juodų trispalvių ar žydrai marmurinių šunų – juodo pigmento. Rausvai marmurinių ar rausvų – rausvai rudo ar rudo pigmento.

Akys gali būti gintaro, rudos, mėlynos, žydros spalvos, migdolo formos. Galimi visi rudos ir mėlynos spalvos akių atspalviai. Galimos pigmentinės dėmės, spalvinė kombinacija, marmuriško „rašto“ akys.

Akių apvadai dera prie kailio ir lūpų spalvos. Nei įdubusios, nei iškilusios. Ausys trikampės, vidutinio dydžio, kaušelių oda vidutiniškai stora. Ausys išaugusios aukštai.

Vidutinė australų aviganių gyvenimo trukmė yra apie 12,5 metų. Didžiausia tikimybė, kad australas gyvens 11-13 metų.

Pagrindinės šios veislės šunų mirties priežastys, nurodytos 2004 m. atliktame Jungtinės Karalystės tyrime, buvo: vėžys (32 proc.), kompleksinės ligos (18 proc.) ir senatvė (14 proc.).

Australų aviganis dažnai sulaukia daug dėmesio dėl išskirtinės išvaizdos ir savo gebėjimų, todėl sparčiai populiarėja ir mūsų krašte.

Tačiau nereikėtų apsigauti, o prieš nusprendžiant įsigyti „aussie“, gerai pasverti savo galimybes. Ši šunų veislė labiausiai džiugins aktyvų, atsakingą ir laiko savo augintiniui skirti pasiryžusį žmogų.

Rinkdamiesi australų aviganių veislės augintinį, būtinai atkreipkite dėmesį į jo tėvų sveikatą. Lietuvos kinologų draugija išduoda kilmės dokumentus tik tiems šuniukams, kurių tėvams yra atlikti privalomieji sveikatos tyrimai ir jų rezultatai yra priimtini veisti. Taip pat, jeigu laikomasi privalomųjų veisimo reikalavimų, kurie įvesti dėl šių šunų sveikatos ir gerovės.

Kalės gali būti kergiamos nuo 18 mėn., patinai – nuo 12 mėn. amžiaus. Pirmo šuniavimosi metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų.

Kitą kartą kalę galima kergti po šuniukų gimimo praėjus mažiausiai 8 mėnesiams. Draudžiama kergti tarpusavyje bet kurios veislės du marmuriškos (Merle) spalvos šunis.

Abiem šuniukų tėvams ne anksčiau kaip 12 mėn. amžiaus turi būti atlikti klubo sąnario displazijos tyrimai.

Abiem šuniukų tėvams ne anksčiau kaip 12 mėn. amžiaus kartą gyvenime turi būti atlikta akių patikra dėl progresuojančios tinklainės atrofijos (PRA) ir kolių akių anomalijos (CEA). Šiomis paveldimomis akių ligomis sergančius šunis veisti draudžiama.

Remiantis Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu, šios veislės šuniukams draudžiama kirpti uodegas. Jos natūraliai gali būti ilgos arba trumpos.

Kad šuniukams būtų išduoti kilmės dokumentai, jų tėvai privalo sudalyvauti bent dviejose parodose. Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“.

Australų aviganiai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra agresyvūs arba pernelyg baikštūs, turi fizinių arba elgsenos sutrikimų, netaisyklingą sąkandį.

Rinkdamiesi šuniuką su kilmės dokumentais, būsite tikri, kad augintinis tiek savo išvaizda, tiek charakteriu atitiks veislės reikalavimus, o veisėjai pasirūpino, kad jis būtų išveistas tinkamomis sąlygomis, užtikrinančiomis gyvūnų gerovę, socializuotas. Kuo atsakingiau rinksitės augintinį, tuo ilgaamžiškesnio draugo galite tikėtis, kurio sveikata nekels daug rūpesčių ir nereikalaus brangios veterinarijos gydytojų priežiūros.

Australų aviganiams pasitaikantys sveikatos sutrikimai bei patarimai, kaip jų išvengti.

Klubo sąnario displazija

Tai skausmingas sąnario susirgimas, dėl kurio šunys ima šlubuoti. Kadangi paveldimumas turi reikšmės sergamumui šia liga, rinkitės šuniuką, kurio abiem tėvams atliktas klubo sąnario tyrimas rentgeno aparatu. Leidžiama veisti šunis, kuriems nustatytas klubo sąnario displazijos laipsnis yra A, B arba C (jeigu bent vieno šuns iš poros laipsnis C, kitas turi turėti A arba B laipsnį). Idealu, jeigu abiem tėvams nustatytas A displazijos laipsnis. Šuns brendimo laikotarpiu neskirkite pernelyg didelių krūvių, šerkite kokybišku ėdalu, venkite antsvorio.

Kai kurios akių yra paveldimos, todėl rinkitės šuniuką, kurio tėvams prieš veisimą atlikti akių tyrimai. Draudžiama veisti šunis, jeigu jiems diagnozuojama progresuojanti tinklainės atrofija (PRA) arba kolių akių anomalija (CEA). Taip pat rekomenduojama neveisti šunų, jeigu diagnozuojama paveldima katarakta, uveoderminis sindromas, Merle geno lemiama akies disgenezė (MOS), kolbelių degeneracija (CD), multifokalinė retinopatija (CMR1), koloboma.

Kergiant su sveiku partneriu, galima veisti šunis, sergančius gyslainės ir tinklainės displazija (CRD), židinine ar išplitusia židinine tinklainės displazija (RD), distichiaze. Kartais akių ligos šunims atsiranda vėliau, negu buvo atlikta akių patikra, todėl idealu, jeigu šuniukų tėvams yra atlikti DNR testai paveldimų akių susirgimų atžvilgiu ir šunys veisiami atsižvelgiant į jų rezultatus.

Australų aviganiai yra linkę į kai kurias širdies ligas – plaučių arterijos stenozę, neužaugusį Botalo lataką. Italijos mokslininkai nustatė, kad australų aviganiams rizika sirgti įgimtomis širdies ligomis yra 5 kartus didesnė, palyginti su vidutiniu sergamumu, todėl rekomenduojame veisiamiems šunims atlikti širdies tyrimus ir vengti veisti sergančiuosius įgimtomis ligomis.

Tai stuburo smegenų liga, kuria šunys gali susirgti vyresniame amžiuje, jeigu turi dvi kopijas ligą lemiančių mutavusių genų. Ligai būdingas progresuojantis užpakalinių galūnių koordinacijos sutrikimas, galiausiai jos gali būti visai paralyžiuotos.

Maždaug pusė australų aviganių turi vieną arba dvi šią ligą lemiančio mutavusio geno kopijas, todėl, prieš veisiant šios veislės šunis, rekomenduojama atlikti DNR tyrimą ir veisimą planuoti atsižvelgiant į jo rezultatus.

Nemaža dalis australų aviganių yra jautrūs veikliosioms vaistų medžiagoms ivermektinui, milbemicinui, moksidektinui, kurios dažnai įeina į preparatų nuo vidaus ir išorės parazitų sudėtį, taip pat loperamidui, vinkristinui ir kai kurioms kitoms.

Nuo didesnių dozių šunims atsiranda neurologinių požymių – gali imti drebėti, nereaguoti į aplinką, kartais ištinka koma ir mirtis. Todėl rekomenduojame vengti naudoti priešparazitinius preparatus, į kurių sudėtį įeina nurodytos veikliosios medžiagos, arba, prieš juos skiriant, atlikti DNR tyrimą (MDR1 mutavusio geno atžvilgiu).

Veisėjai šuniukų tėvams prieš veisimą gali savo nuožiūra atlikti DNR tyrimus kobalamino neįsisavinimo (dėl kurio atsiranda anemija), neuronų ceroidinės lipofuscinozės (NCL), hiperurikozurijos (HUU) atžvilgiu.