Maži, tačiau kresni, tvirtai sudėti, jie smagiai darbavosi urvuose. Šiurkštus kailis saugojo nuo oro permainų, be to, nediduką šunelį buvo lengva vežtis ir į tolimiausią medžioklę.
Masyvūs „škotų“ dantys taip pat praversdavo žvėrių medžioklėje. Jų uodegos stiprios, tvirto „kamieno“ – lengva ištraukti įsiazartinusį medžioklį iš urvo.
Mažieji keistos išvaizdos šiurkščiaplaukiai terjerai gerai pritapo prie izoliuotų kalnuotosios Škotijos rajonų ir atšiauraus klimato.
Veisėjai škotų terjerus demostruodavo parodose bendrame ringe su jų artimiausiais giminaičiais – Skajaus, Dendžio Dinmonto, Kerno ir vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. Pirmą kartą į atskirą grupę jie išskirti ir apžiūrėti Braitono (Anglija) parodoje 1875 metais, o 1882 –aisiais entuziastai įkūrė pirmąjį Anglijos škotų terjerų mylėtojų klubą. Po septynerių metų paskelbė škotų terjerų standartą. Tuometinis „škotas“ nebuvo išvaizdus, jo kailis buvo ne juodas, o brindle – raibas. Juodą teturėjo snukutį.
Laikui bėgant šunų eksterjeras kito: „ilgėjo“ galva, „trumpėjo“ kojos, kūnas tapo masyvesnis, o judesiai – gražesni.
Po Pirmojo pasaulinio karo veislės populiarumas tiek Britų salyne, tiek Europoje sparčiai augo. Tai iš dalies galima paaiškinti tuomet priimta ir iki šiol išlikusia įmantria „škotų“ šukuosena. Meilė šiems šunims Didžiąją Britaniją užplūdo 1930-1940 metais. 1935-aisiais veislės mylėtojų klube įregistruotas įspūdingas skaičius – 4 531 škotų terjeras!
Stulbinama škotukų išvaizda kerėjo dizainerių, dailininkų širdis – juos ne kartą tapė ir filmavo. Net škotiško viskio gamintojai neatsispyrė barzdočiaus žavesiui – ant „Black&White“ etiketės puikuojasi juodasis ir baltasis škotų terjerai.
„Škotai“ – didelių miestų, aukštosios visuomenės šunys, pabrėžiantys šeimininko eleganciją ir kilmę. Amerikos kinologai ir šiandien dėkingi savo prezidentui F. Ruzveltui, turėjusiam du škotų terjerus. Viena jų – kalytė Fala prezidentą lydėdavo visur ir visada, ji dalyvavo Antihitlerinės koalicijos valstybių vadovų susitikime Jaltoje. Beje, buvęs JAV prezidentas Dž. Bušas Baltuosiuose rūmuose taip pat įsikūrė su škotų terjeru Barniu.
Kaimyninėje Rusijoje šiuos šunis išpopuliarino įžymusis klounas Karandašas (aktorius M.N. Rumiancevas ), žygiuodamas į sceną su savo numylėtiniu Kliaksa. Beje, Kliaksos pseudonimas slėpė net 17 aktoriaus „škotukų“. Šio kūrybinio tandemo sėkmė sugriauna skeptikų argumentus, kad škotų terjerai užsispyrę ir nemokytini.
Deja, kaip dažnai atsitinka, mada gali ir pakenkti šunų veislės raidai. Kaip grybai ėmę dygti komerciniai veislynai „gamino“ daug ir bet kokių šuniukų, todėl prireikė nemažai laiko, kad škotų terjerų veislė vėl būtų reabilituota.
Temperamentas ir psichika
Elegantiškas, bet kartu ir „utilitariškas“, škotų terjeras privalo turėti tikrą škotų terjero temperamentą. Šie šunys garsūs savo ryškiomis asmenybėmis, todėl reikia skatinti šio šuns ekscentriškumą, nes būtent tai ir daro šunį patrauklų ir įdomų.
„Škotai“ yra labai atsargūs, filosofiškos prigimties. Jie labai prieraišūs, retai reiškia nepasitenkinimą, tačiau ilgai nepamiršta neteisybės. Būdami iš prigimties ramūs, „škotai“ turi be galo išraiškingus balsus, o bendraujantis „škotas“ yra tikrai labai nuostabus. Kitos tokios „kalbančios“ veislės, ko gero, nėra. Kovodami „škotai“ yra drąsūs, narsūs, bet niekada neturi būti pikti ar neprognozuojami. Taip pat negali būti nervingi, drovūs, labai įsitempę ar klastingi. Tinkamai išauklėtas „škotas“ yra budrus ir entuziastingas, tačiau visada puikių manierų.
Dažnai atrodo, kad tvirtai sudėtas ir stiprus šuo, tvirtų kaulų, galinga galva ir išraiškingu balsu privalo turėti ir atitinkamą charakterį. Grynakraujis „škotas“ yra „netašytas“, bet jis nėra žioplas ar „kaimo Jurgis“. Jis yra džentelmenas, o jo išvaizda ir laikysena išreiškia orumą ir išauklėjimą.
Tai pats terjeriškiausias terjeras! Jame dera visi terjerams būdingi privalumai ir trūkumai: nepriklausomas, laisvamanis, užsispyręs, kai siekia savo tikslo, mąstantis, budrus, tačiau tuo pat metu pripažįstantis ribas, kurių peržengti net ir jam nevalia.
Jis – absoliuti priešingybė mažiems šunims: tvirtas ir galingas, visada demonstruoja tik dideliems šunims būdingus charakterio bruožus bei elgesio manieras. „Škoto“ nedera kaltinti agresyvumu savo „broliams“, tačiau jis neabejingas šunų santykių „pasiaiškinimams“. Retai pradeda peštynes pirmas, tačiau mielai jose dalyvauja. Bailių „škotų“ tarp peštynių dalyvių nebūna, čia jiems nėra jokių autoritetų.
Tačiau šie šunys yra ir be galo santūrūs. Tai vienas svarbiausių šios unikalios veislės charakterio bruožų. Todėl nereikia laukti, kad „škotas“ kas minutę jums dovanos meilę ir švelnumą. Ne, tai ne jo stilius! Tarp „škotų“ pasitaiko tokių snobų, jog kartais tenka kreiptis „Jūs“. Na, o pašaliniai žmonės šiems šunims paprasčiausiai... neegzistuoja.
Norite iš arčiau pažinti škotų terjerus – apsilankykite parodoje, o dar geriau – specializuotoje škotų terjerų parodoje, kurią kasmet organizuoja Lietuvos terjerų mėgėjų klubas.
Veislės standartas III FCI grupė, Nr. 73B
Išvaizda. Mažas, kompaktiškas, trumpakojis, galva neproporcingai didelė. Protingas, savimi pasitikintis. Žvilgsnis rodo, kokia didelė jėga slypi mažame kūne.
Temperamentas. Ryžtingas ir mąstantis, drąsus, pastovus. Neagresyvus.
Galva. Ilga, tačiau neužgožianti viso šuns proporcijų. Kaukolė lygi, be išsikišimų, platoka, tačiau daro siauros įspūdį. Akys labai tamsios, mažos, žvitrios ir kerinčios, migdolo formos. Ausys mažos, smailos. Ausų judinimas, jų forma bei statumas – vieni iš svarbiausių entuziastingo, budraus ir protingo škotų terjero bruožų. Dantys stambūs, sankanda žirkliška.
Kaklas. Raumeningas, vidutinio ilgio.
Kūnas. Pečiai atlošti atgal, nuosekliai pereinantys į keterą. Priekinės kojos tvirtų kaulų, tarp jų – ypač plati ir gili krūtinės ląsta. Krūtinė neturi būti plokščia arba įdubusi, o krūtinkaulis turi gražiai „tilpti“ į vyro sulenktą delną. Nugara tiesi, plati, tvirta, išlenkta žemyn ir vidun taip, kad susiformuotų tvirtas kūnas, beveik širdies formos. Uodega laikoma vertikaliai arba palenkta į priekį, apaugusi trumpu, kietu kailiu. Šlaunys tvirtos ir labai raumeningos, girnelės ryškiai išlenktos. Kulkšnys nuleistos ir paralelės. Eisena. Būdinga tik šiai veislei. Priekinės kojos juda ne visiškai paraleliai, o šiek tiek išlinksta į vidinę pusę dėl gilios ir plačios krūtinės. Judesiai laisvi, vikrūs ir koordinuoti. Stipriai atsispiria užpakalinėmis kojomis. Nugara tiesi.
Kailis. Juodas, kviečių spalvos, raibas. Kailis turi būti triminguojamas ir kerpamas pagal standartą. Barzdos, kojų ir apatinės kūno dalies plaukai gali būti minkštesni, bet šuo neturi atrodyti pūkuotas. Dydis ir svoris. Ūgis ties ketera – kalių – 25,4 cm, patinų – 28 cm. Svoris atitinkamai – 8,6 – 10,4 kg.
Parengė Lietuvos terjerų mėgėjų klubas
