Vokiečių nykštukinis špicas, arba pomeranas, pavadinimą gavo pagal centrinės Europos regioną Pomeraniją, kuri dabar yra šiaurinės Lenkijos ir rytų Vokietijos dalis. Vokiečių kalba „spitz“ reiškia smailus.
Vokiečių nykštukiniai špicai priklauso špicų šeimai ir yra patys mažiausi šios šunų grupės atstovai.
Špicai – labai sena šunų veislė, vokiečių literatūroje minima dar XV amžiuje. Manoma, jog Viduramžiais špicai buvo jūrininkų pagalbininkai: gaudydavo laive žiurkes, sargaudavo – pirmieji pranešdavo apie pavojų.
Ši šunų veislė išpopuliarėjo XVIII amžiuje, kuomet Anglijos karalienė Viktorija kelionės metu į Italiją pamatė špicą Marco. Karalienė įsimylėjo šią šunų veislę, nusipirko keletą šuniukų ir parsivežė į Londoną.
Karalienės meilė šiems mieliems mažyliams įkvėpė šunų augintojus juos veisti, veislės ūgis gerokai sumažėjo, jie darėsi vis populiaresni.
XX amžiuje mažųjų vokiečių špicų kiekis Anglijos šunų parodose buvo bene didžiausias.
Šiuos įspūdingo kailio šunelius taip pat laikė Rusijos carienė Jekaterina, Prancūzijos imperatorienė Žozefina. Įžymus kompozitorius, valsų kūrėjas Frederikas Šopenas taip žavėjosi vokiečių špicais, kad specialiai jiems dedikavo savo kūrinį – „Mažų šuniukų valsą“.
Ir dabar vokiečių nykštukiniai špicai yra vieni populiariausių tarp mažųjų šunų veislių mylėtojų.
Protingi, žaismingi, prieraišūs – jie pavergė daugelio šunų mylėtojų širdis.
Špicai yra budrūs, pasižymi sargumu ir todėl mėgsta paloti. Tačiau tai šunys, kurie greitai mokosi, yra imlūs, nuovokūs, gana lengvai dresuojami. Be to, špicai yra tie šunys, su kuriais dažnai laimima šunų parodose.
Špicai myli visus šeimos narius, bet, turint mažų vaikų, reikėtų atkreipti daugiau dėmesio į vaikų ir šunų žaidimus, nes šie šuniukai yra gana jautrūs ir trapūs.
Vokiečių nykštukiniai špicai sutaria su kitais šunimis, tačiau, auginant su didesniais, stambesniais šunimis, reikia neprarasti budrumo, nes špicai „mano“ esantys didesni ir tvirtesni, nei yra iš tikrųjų...
Nors yra energingi ir žaismingi, jie nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų, taigi špicai yra puikūs miesto ir nedidelių erdvių šunys.
Kadangi špico kailis turi pavilnę, ją reikia reguliariai prižiūrėti. Šukuoti rekomenduojama du kartus per savaitę, o maudyti – kas mėnesį arba pagal poreikį, kad šuniuko oda bei kailis būtų sveiki ir gražūs.
Špicų kailio spalvų įvairovė išties didelė – leistinos visos spalvos, išskyrus marmuriškąją. Pagrindinės bei populiariausios mažųjų vokiečių špicų kailio spalvos yra oranžinė, sabalų, juoda, ruda, balta, kreminė.
Mažųjų vokiečių špicų sveikata
Vidutinė Pomeranijos špicų gyvenimo trukmė yra 12 metų. Tai pakankamai geros sveikatos ir aktyvūs šunys, tačiau rinkdamiesi sau šios veislės augintinį, būtinai atkreipkite dėmesį į jo tėvų sveikatą.
Atminkite, kad LKD išduoda kilmės dokumentus tik tiems šuniukams, kurių tėvams yra atlikti privalomieji sveikatos tyrimai ir jų rezultatai yra priimtini veisimui, taip pat laikomasi minimalių privalomų veisimo reikalavimų, kurie įvesti dėl šių šunų sveikatos ir gerovės.
Kalytės gali būti kergiamos nuo 14 mėn., patinai – nuo 12 mėn. amžiaus.
Pirmo šuniavimosi metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų.
Kitą kartą kalę galima kergti po šuniukų gimimo praėjus mažiausiai 8 mėnesiams.
Abiems šuniukų tėvams ne anksčiau kaip 14 mėn. amžiaus turi būti atliktas kelio girnelės išnirimo tyrimas. Leidžiama veisti šunis, jeigu abiejų tėvų kelio girnelių išnirimo laipsnių suma neviršija 2 (skaičiuojant imamas kiekvieno šuns vienas mak
simalus kelio girnelės išnirimo laipsnis).
Šuniukų tėvai privalo sudalyvauti bent dviejose parodose. Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“. Pomeranijos špicai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra agresyvūs arba pernelyg baikštūs, turi akivaizdžių fizinių arba elgsenos sutrikimų, turi nesuaugusį momenėlį, netaisyklingą sąkandį, išvirtusius arba įvirtusius akių vokus.
Atkreipiame dėmesį, kad šunys bei kalės gali būti veisiami ir nedalyvavę parodose, jeigu jie turi dviejų LKD teisėjų atliktą veislės apžiūrą su išvada, kad šuo arba kalė tinkami veisti.
Rinkdamiesi šuniuką su kilmės dokumentais, būsite tikri, kad augintinis tiek savo išvaizda, tiek charakteriu atitiks veislės reikalavimus, o veisėjai pasirūpino, kad jis būtų išveistas tinkamomis sąlygomis, užtikrinančiomis gyvūnų gerovę. Be to, kuo kruopščiau rinksitės augintinį, tuo ilgaamžiškesnio draugo galite tikėtis, kurio sveikata nekels rūpesčių ir nereikalaus brangios veterinarijos gydytojų priežiūros.
Pateikiame informaciją apie Pomeranijos špicams dažniau pasitaikančius sveikatos sutrikimus ir patarimus, kaip apsaugoti savo augintinį.
Kelio girnelės išnirimas. Tai skausmą kelianti būklė, dėl kurios šunys ima šlubuoti arba nesiremia kuria nors užpakaline koja. Naujausiais mokslininkų duomenimis, toks negalavimas vargina 4–9 proc. šios veislės šunų.
Atkreiptinas dėmesys, kad mažesnio nei vidutinio veislei būdingo svorio šunims kelio girnelės išnirimo rizika dar padidėja, todėl venkite rinktis itin mažus, „kišeninius“ šuniukus. Pagal FCI standartą, Pomeranijos špicai turėtų būti 20 +/- 2 cm ūgio ir šiam ūgiui atitinkamo svorio. Kadangi paveldimumas turi reikšmės, rinkitės šuniuką, kurio abiem tėvams atliktas kelio girnelės išnirimo tyrimas ir jų maksimalių išnirimo laipsnių suma neviršija 2. Idealu, jeigu abiem tėvams abiejose kelio girnelėse nustatytas 0 laipsnis (nėra jokių susirgimo požymių).
Kaulų lūžiai. Kaip ir kiti smulkūs šunys, Pomeranijos špicai turi trapesnius kaulus, todėl ypač reikėtų saugoti priekines galūnes – jų kaulai gali lūžti nušokus ar iškritus iš šeimininko rankų.
Trachėjos kolapsas. Mažų veislių šunys turi labiau pažeidžiamą trachėją. Sumažėjus jos spindžiui, šunys kosti, švokščia, sutrinka kvėpavimas. Stenkitės saugoti savo augintinių trachėja, netampyti pavadėlio, pastebėję kosulį ar kitus požymius, kreipkitės į veterinarijos gydytoją.
Alopecija X (nuplikimas). Manoma, kad tai paveldimas susirgimas, dažniau pasitaikantis patinams. Šuniukai gali turėti „vaikišką“ kailiuką, bet šiam išsišėrus, kailis nebeatauga. Liga gali pasireikšti ir vyresniems šunims – tuomet plaukai išplonėja, išblunka, pradedant nuo šlaunų, nugaros ir plintant į priekį (kailis tampa panašus į šuniuko). Liga progresuoja palaipsniui ir simetriškai. D
ar vienas būdingas požymis – pajuodusi oda. JAV atliktos Pomeranijos špicų augintojų ir veisėjų apklausos duomenimis, iš 1018 šunų alopecija susirgo 7 proc. 2–5 metų, apie 5 proc. iki 2 metų amžiaus ir apie 3 proc. vyresnių nei 5 metų amžiaus špicų.
Rinkdamiesi šuniuką, būtinai apžiūrėkite abu tėvus, pasidomėkite, ar šunelio protėvių kailis ir oda buvo sveiki.
