Ypatingo grožio nuotraukų serijoje R.Sijka įamžino išskirtinius kačių portretus – juose idealiai atsispindi kiekvienos jų charakteris, išryškintos veislės ypatybės.
Šiuo metu Kinijoje gyvenantis R.Sijka paslaptingos išvaizdos Meino meškėnus ėmė fotografuoti maždaug prieš šešerius metus, kai jo žmona ėmė veisti šios rūšies kates.
Nepaisant įspūdingos ir kartais gana grėsmingos išvaizdos, šios didžiausios prijaukintos katės ilgainiui pelnė švelniųjų milžinų pravardę. Be to, savo charakteriu jos labiau panašios į šunis, o ne į savo gentaines.
Būtent dėl charakterio bruožų, stebėtino paklusnumo ir masyvaus kūno sudėjimo Meino meškėnai tapo idealiais modeliais R.Sijkos fotografijų serijai.
„Prieš dešimt metų sulaukiau pasiūlymo vykti gyventi į Kiniją. Kurį laiką teko gyventi be gyvūnų draugijos, bet netrukus šeimoje pajutome tuštumą – iki tol mūsų gyvenime nuolat būdavo keturkojų, ir staiga jų neliko“, – pasakojo R.Sijka.
Tuomet juodu su žmona paėmė auginti šunį, vėliau priglaudė benamę katę. Vėliau susižavėję Meino meškėnais vieną jų atsivežė iš Europos į Kiniją. „Mes abu pamilome šios veislės kates taip stipriai, kad nebeįsivaizdavome savo gyvenimo be jų“, – tikino vyras.
Vėliau atsirado ir kitas Meino meškėnų katinas. Porelė susilaukė palikuonių.
„Štai taip ir pradėjo kauptis patirtis, susijusi su Meino meškėnų veisimu“, – aiškino fotografas.
Tuomet šeima ieškojo būdo, kaip parduoti kačiukus ir kaip geriausia juos pristatyti.
„Tą akimirką supratau, kad geriausia būtų atskleisti šių kačių grožį fotografijose. Įsigijau reikiamą įrangą, ėmiausi mokytis fotografijos pagrindų ir pradėjau fiksuoti pirmuosius kadrus“, – pasakojo fotografas.
Tai Robertui suteikė dvigubą malonumą – jis galėjo fotografuoti ir tuo pat metu žaisti su mylimomis katėmis.
„Nusprendžiau, kad mano užfiksuoti kadrai turi būti išskirtinai estetiški. Ėmiau eksperimentuoti su apšvietimu, fonu ir retušavimu.
Po kelių tūkstančių užfiksuotų kadrų suradau savąjį fotografavimo stilių, o katės man padėjo atsiskleisti kaip menininkui“, – sakė R.Sijka.
Parengė Šarūnas MEŠKYS
Po rūsčia išvaizda – švelnus charakteris
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų kilę Meino meškėnai, pasak vienos legendos, yra laukinės katės ir meškėno palikuoniai. Pavyzdžiui, kartais šie milžiniški murkliai nešioja žaislą nasruose ar laka vandenį iš letenėlės, kaip tai daro meškėnai.
Pirmą kartą Meino meškėnų veislė paminėta po 1861 metais Bostone, JAV, vykusios parodos. Praėjusio amžiaus viduryje Meino meškėnai buvo tokie geidžiami, kad tapo bene populiariausia veisle Šiaurės Amerikoje.
Vis dėlto laikui bėgant šių kačių išvaizda keitėsi – jos tapo ilgesnės, stambesnės, labiau priminė laukinį gyvūną. To atkakliai ir siekė veislę formuojantys veisėjai.
Meino meškėnai iš tiesų yra ištvermingi laukinukai – gali gyventi net ir atšiauriausiomis sąlygomis. Jų kailis tankus, nepraleidžia vandens, jie tvirto stoto, stambių kaulų, patvarių raumenų, sunkiasvoriai.
Nepaisant rūsčios išvaizdos, Meino meškėnai visą gyvenimą išlieka žaismingi ir gyvybingi, jie neagresyvūs, puikiai tinka gyventi šeimoje, neprisiriša prie vieno šeimininko. Jie yra draugiški, ištikimi, pasižymi intelektualumu, puikiai sutaria su vaikais ar kitais gyvūnais.
Švelniaisiais milžinais šios katės vadinamos neveltui – sveria nuo 6 iki 11 kilogramų, o 2006 metais pasaulio Guinnesso rekordų knygoje užfiksuotas ilgiausias šios veislės atstovas, vardu Verismo Leonetti Reserve Red. Jis svėrė net 16 kg, kūno ilgis siekė 120 cm.
