Trenerė atskleidė visą tiesą apie itin raumeningus šunis

Neišmanantys šuns fiziologijos ypatumų ir nežinantys, kokie yra būtiniausi keturkojo poreikiai, jėgos sportu užsiimančius šunis neretai pavadina aukomis, o jų šeimininkus – kankintojais. Reljefingo, ištreniruoto ir raumeningo kūno, „piktukais“ vadinamų veislių atstovai sporto varžybose tempia kelis šimtus kilogramų ar net kelias tonas sveriančius krovinius, pašoka į daugiau nei dviejų metrų aukštį, dantimis į dresūros pelę įsikabinę išsilaiko ištisas valandas. Gali pasirodyti, kad tai šunys-monstrai.

Tačiau kokie jie yra iš tiesų: meilūs augintiniai ar visa naikinantys žvėrys? O koks šuo bus laimingesnis: ant sofos drybsantis nutukėlis ar savo poreikius patenkinantis ir savo begalinę energiją iškraunantis atletas. Apie stipriausių šunų gyvenimo būdą ir svorio tempimo varžybas portalui lrytas.lt atvirai papasakojo šunų jėgos sporto trenerė Agnė Dvylaitytė.

– Kada prasidėjo svorio tempimo varžybos? Kur jos vyksta? – paklausėme A. Dvylaitytės, kuri savo mišrūną šunį, vardu Kodis, ruošia gegužės mėnesį Molėtuose vyksiančioms šunų jėgos varžyboms.

– Roges, vagonus, vežimėlius su kroviniais ar žmonėmis įvairiausių veislių šunys tempė šimtmečius. Savininkai greičiausiai girdavosi, kiek daug jų šunys geba pavilkti, nuo to svorio tempimo varžybos ir prasidėjo. Panašūs renginiai į šiais laikais organizuojamas varžybas pirmiausia pasirodė Šiaurės Kanados ir Aliaskos aukso kasyklose. Oficialiai tempimo varžybose (angl. – weight Pulling) varžybos rengiamos nuo 1970 m. Ir sparčiai populiarėja. Itin tvirtos šio sporto tradicijos JAV (ten įsikūrę daug rimtų klubų, besišliejančių ir prie kinologinių organizacijų), tačiau varžybos, čempionatai vis aktyviau rengiami ir Europoje: nuo Didžiosios Britanijos ar Skandinavijos šalių iki Italijos, Vokietijos, Čekijos ar Lenkijos. Lietuvos kinologų draugijoje taip pat yra keletas oficialių šunų jėgos sporto trenerių.

– Kaip vyksta varžybos? Ar tikrai jose nebūna jokių piktnaudžiavimo, sukčiavimo atvejų?

– Svorio tempimo varžybų metu šuo su specialiomis petnešomis po komandos kelis metrus velka krovinį. Populiariausias – specialus ant bėgių pastatytas vežimėlis. Šuns tuo metu liesti negalima, nutempimui jam skiriama 1 – 1,5 minutės. Labai griežtai žiūrima, kaip šeimininkas elgiasi su augintiniu. Draudžiamas šiurkštus elgesys ir viskas, kas šuniui gali kelti grėsmę. Gera augintinio priežiūra ir pagarba jam – būtina svorio tempimo varžybų sąlyga. Taisyklių nesilaikantis asmuo gali būti diskvalifikuojamas. Taip pat draudžiama dalyvauti sergantiems, sužeistiems, traumą patyrusiems šunims ar gyvūnams, kurie akivaizdžiai atrodo ligoti.

- Kartais atrodo, kad sunkų svorį velkantis šuo kenčia. Ar tie keturkojai tikrai laimingi?

– Kai kurie žmonės mano, kad šunys verčiami tempti, kad ši veikla – kankinimas ir gyvūno žalojimas. Iš tiesų šuo yra bendrauti mėgstantis padaras, kurio laimingam gyvenimui iš esmės reikia maisto, tikslo (vietos gaujoje) ir galimybės išlieti tik fizinę, tiek protinę energiją. Daugumai šunų šiais laikais to trūksta. Šeimininkai juos 5 minutes pavedžioja lauke, tada gerai prišeria ir eina žiūrėti televizorių ar sėdėti prie kompiuterio. Atrodo, kad toks šuo gyvena it inkstas taukuose, tačiau išties jis labai nelaimingas. Šunys mėgsta užduotis, ypač jei yra mokomi pasitelkiant teigiamą motyvaciją – dėl to sportuojantys gyvūnai dažniausiai būna labai laimingi.

Dažnai keturkojai, supratę, kad vyks į treniruotę (šeimininkui pradėjus rinkti inventorių ar net apsiavus „specialius batus“), labai susijaudina ir pasispygaudami veržiasi į lauką. Jei namuose gyvena daugiau šunų, o į treniruotę imami ne visi, likusieji labai liūdi, bando ištrūkti.

Net vedami pro treniruočių vietas šunys į jas veržiasi ir labai nusivilia, jei šeimininkas tą dieną neplanuoja jokio užsiėmimo.

Įdomu tai, kad šuns neįmanoma priversti tempti. Niekas už jo nestovi su botagu, niekas jo neskriaudžia ir nemuša. Niekas net nepyksta, jei šuniui nepasisekė. Svarbiausia sėkmės taisyklė – meilė gyvūnu ir abipusė pagarba. Jeigu šuo nebenori dirbti ar netgi neturi tam nuotaikos – jis to nedaro. Ir jo niekas neverčia. Geriausiai varžybose sekasi tiems, kurie su šunimi susigyvenę, jį jaučia ir žino kada reikia sustoti.

– Pirmiausia, aišku, fizinė. Geros formos šunys bet kokioje veikloje patiria mažiau traumų, o jei susižeidžia – sužalojimai būna lengvesni. Stiprūs raumenys ir raiščiai išlaiko sąnarius ir kaulus vietose, dėl geros kraujotakos į sužeistus audinius patenka pakankamai kraujo, kas pagerina jų gijimą ir atsigavimą. Nuolat su svoriais dirbantiems šunims susiformuoja gražus raumenų reljefas, dėl to ši veikla itin tinka toms veislėms, kurių atstovams parodose pageidautina turėti gerai išvystytus raumenis.

Be to, tempimo metu šuo gali tikslingai ir taikiai panaudoti susikaupusią energiją. Tempimas padeda vystyti jėgą, ištvermę, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, raiščius.

Ne paskutinėje vietoje ir psichinė gerovė. Sportuojantys šunys būna geresnės nuotaikos, lengviau įveikia stresines situacijas. Fizinio krūvio metu išskiriami „laimės hormonai“ endorfinai, veikiantys gyvūno savijautą. Galų gale visi žino taisyklę, kad pavargęs šuo – geras šuo. Tyrimais įrodyta, kad reguliariai fizinį krūvį gaunantiems šunims kai kurios elgesio problemos pasireiškia rečiau. Be to, veikla stiprina ryšį su šeimininku.

Augintinis, su kuriuo nuolat užsiimama, visada bus pasiruošęs dirbti – jis nenorės lakstyti su kitais šunimis, vaikytis kačių ar pasprukti, kadangi trokš laiką leisti tik su įdomius užsiėmimus siūlančiu šeimininku.

Bet kokį pratimą atlikdamas šuo turi labiau susitelkti negu šiaip lakstydamas su kitais gentainiais, dėl to jis išsikraus per trupesnį laiką. Daugeliui tokių aktyviai gyvenančių šunų nereikia jokių rimtų skatinimų ar apdovanojimų – pats užsiėmimas jiems yra kaip atlygis.

Žinoma ne viena istorija apie tai, kaip sportas padėjo susitvarkyti su pernelyg energingų šunų problemomis. Yra veislių, kurių atstovai tokie energingi ir temperamentingi, kad neišsikraunant su jais sunku gyventi. Tokie šunys dažnai atsiduria prieglaudose. Su tokiu atveju teko susidurti ir man – priglaudus Kodį, nuo baimių kentėjusį nervingą šunį, laisvalaikiu mėgusį „remontuoti“ namus, daugumą problemų išsprendė sportas. Dabar Kodis – tiek Lietuvos, tiek užsienio varžybų nugalėtojas, su nekantrumu laukiantis kiekvienos treniruotės.

Bet kokia veikla, bet koks judesys gali būti susijęs su trauma. Net paprastas palakstymas pieva gali baigtis nelaime (pvz., šuniu netyčia įkišus koją į kieno nors išraustą duobę). Kalbant apie specializuotas veiklas, apklausus daugiau kaip 1,3 Didžiosios Britanijos paukštšunių ir retriverių, paaiškėjo, kad veterinarų pagalbos prireikė 47 proc. jų. Trečdalis net gan nekaltai atrodančio paklusnumo sporto atstovų patiria traumas – dažniausiai priekinių galūnių, ypač pečių srities. Komandinės estafetės sprinto rungtis (angl. – Flyball) – atrodo ganėtinai paprasto žaidimo su kamuoliuku – atstovams dažniausios riešo ir čiurnos traumos. Svorį tempiančių šunų traumų statistiko nėra, tačiau varžybų dalyviai paprastai varžosi iki senatvės (dauguma klubų dalyvauti draudžia tik vyresniems kaip 10 metų amžiaus šunims).

Svarbu, kad viskas būtų daroma teisingai. Pavyzdžiui, negalima šuniui duoti tempti sunkaus svorio neapšilus ar, dar blogiau, leisti jam daužytis, šokinėti. Daužymasis svorio tempime – pirmas kelias į tiek ūmines, tiek lėtines traumas ir – greičiausiai – ankstyvą karjeros pabaigą bei skausmingą senatvę.

- Nemaža dalis sportuojančių šunų atrodo raumeningi, tačiau per liesi, tarsi nešeriami. Kodėl taip yra?

– Dauguma žmonių įpratę matyti gerai įmitusius šunis, tai siejama su gyvūno laime ir gerove. Daugybė sportuojančių šunų augintojų puikiai žino savo augintinių įmitimo balus ir varžybų svorį. Tradiciškai kūno įmitimas vertinamas 5 arba 9 taškų sistemoje, sportinių šunų savininkai palaiko šunų būklę, atitinkančią 3 – 5 balus 9-balėje sistemoje. Viena iš mažesnio svorio naudų – liesesnis šuo ištvermingesnis, ilgoje ir spartaus tempo veikloje jis taip greit neperkaista, nepavargsta ir nesusižaloja kaip riebesnis konkurentas.

Tinkamai paliesintas šuo turi „geresnį kvėpavimą“, šilumos išsisklaidymą negu broliukas su antsvoriu. Be to, perteklinis svoris padidina kaulų ir raumenų sistemos patiriamą stresą, dėl ko gali atsirasti ilgalaikį sąnarių, raiščių, sausgyslių problemų.

Paprastai sportiniai šunys žiemą atostogauja, dirba mažiau ir pasiekia „akiai įprastą“ svorį. Atėjus pavasariui jie vėl po truputį pradeda dirbti ir „mesti lašinius“. Aš asmeniškai jokių pratimų, kur rimčiau apkraunamas skeletas (kaip, pvz., šuoliai ar kamuoliuko gaudymas) neduodu, kol šuo nepriartėja prie „varžybų svorio“.

– Šiuo sportu užsiimti gali ir grynaveisliai šunys, ir mišrūnai, nesvarbu kokio jie dydžio ir lyties – tik turi būti sveiki, neagresyvūs bei atitikti amžiaus reikalavimus. Tiesa, kai kurie klubai priima tik tam tikrų veislių atstovus (pvz., tik Aliaskos malamutus ar tik buldogus). Gali pasirodyti, kad svorio tempimas apsiriboja tik fizinės jėgos demonstravimu, tačiau taip nėra. Šiam sportui reikia sukurti sąlygas protiniam šuns vystymuisi – jis turi gebėti sutelkti dėmesį ir pabaigti pradėtą užduotį. Geriausi rezultatai pasiekiami su šunimis, kurių psichika stabili.

- Kaip vyksta „tempikų“ treniruotės? Juk neužtenka tik užkabinti svorio?

Šunys ne tik velka svorius. Jie dresuojami, vedžiojami, bėgioja su šeimininku ar greta dviračio, plaukioja, užsiima kitais jiems maloniais dalykais (priklausomai nuo veislės). Būtina gera socializacija – ypač jei šuo jaunas. Be treniruočių, šuniui reikia tinkamos, subalansuotos mitybos. Kalbant apie papildus, dažniausiai pasirenkamos aminorūgštys, papildai sąnariams, yra daug specialiai šunų sportui skirtų papildų.

Svorio tempimo treniruočių įranga gan paprasta – specialūs pakinktai ir svoris. Tempti galima roges, vežimėlį, grandines, netgi padangas. Pakinktai (petnešos) turi būti specialiai skirti sunkių svorių tempimui – jie saugo gyvūną nuo traumų ir leidžia greičiau pasiekti rezultatą. Paprastam rogių tempimui skirtos petnešos netinka, kaip ir vedžiojimui skirtos kasdienės, kur sagtis būna ties nugaros viduriu. Netinkamas naudojant inventorių šuo gali patirti traumų – gali nukentėti šuns nugara, klubai ar kryžkaulio sritis. Skiriasi ir „darbiniai“ paviršiai – jie gali būti natūralūs kaip žolė, žemė arba dirbtiniai, pavyzdžiui, kilimas. Tempimas niekad neatliekamas ant betono, asfalto ar panašių paviršių, nes tai kenkia šuns nagams ir pėdoms.

Treniruočių metu svoris turi augti pamažu, šuns negalima versti dirbti su kroviniu, su kuriuo jis negali susidoroti. Nedideli pakeitimai daromi tada, kai aiškiai matyti, jog svoris jau per mažas. Per daug „prikrovus“ šuo atsisakys dirbti. Jei tampa aišku, kad šuniui parinktas svoris per sunkus, jam padedama. Jis neturi žinoti pralaimėjimo jausmo.

Dieną po treniruotės geriausia šuniui leisti ilsėtis, kitaip lėtės pažanga ir augs traumų tikimybė. Treniruotes rengti reikia pagal tam tikrą grafiką, jį susikurti teks patiems atsižvelgiant į individualius šuns poreikius. Per savaitę rekomenduojamos 1 – 3 sunkių svorių tempimo treniruotės. Negalima pamiršti ir ištvermės pratimų. Būna, kad seansui užtenka 15 – 20 min., tačiau kartais treniruotė užtrunka ir daugiau kaip valandą.

Be to, šuo turi išmokti nereaguoti į trikdžius, triukšmą, taip pat reikalingas paklusnumas, geras kontaktas su šeimininku. Šunį mokinti reikia apdovanojant pagyrimais ir dėmesiu. Pats tempimas, noras įtikti šeimininkui turi būti esminė varomoji jėga. Masalu viliojami (per grobio instinktą) gyvūnai per greit perdega, nesusikaupia, daug energijos „ištaško“ šokinėdami, lodami ir nervindamiesi.

Kalbant apie treniruotes viešoje vietoje, reikia žinoti, kad su tokia veikla nesusidūrę žmonės greičiausiai manys, kad augintinis kankinamas, o gal net bandys jį išgelbėti. Šiuo atveju reikia kantrybės ir nekreipti dėmesio į neigiamas reakcijas.