Smilga – antras mano gyvūnas. Pirmoji buvo Felicija – katė, kurią kažkada pati padovanojau mamai, kai išėjau gyventi su vyru. Feliciją palydėjau į Vaivorykštės šalį, kai jai buvo 16 metų. Apraudojusi pirmojo augintinio netektį, pradėjau galvoti ir laukti tos akimirkos, kai naujasis draugas įžengs pro mano namų duris. Nuo rugpjūčio mėnesio su dukra pradėjome savanoriauti „Lesės“ prieglaudoje ir, žinoma, ieškoti šeimos nario. Taip jau rugsėjo 2 d. Smilga iš prieglaudos atkeliavo į mūsų namus ir į mūsų širdis.
Smilga rasta vieno mažo miestelio autobusų stoty. Jai buvo maždaug keturi mėnesiai, na, bent jau taip nustatė veterinarai, nes dar nebuvo pasikeitę dantys. Taigi teko pirkti nemažai kramtalų, kad nenukentėtų namų inventorius. Dabar dar labiau norisi grįžti namo, nes ten visuomet tavęs laukia išsiilgusi ir be proto mylinti Smilga. Su ja labai smagu pasivaikščioti po darbų bet kokiu oru. Tai tikrai ne mes išgelbėjome Smilgą nuo valkatavimo, tai ji mus išgelbėjo nuo užsisėdėjimo namuose. O tam tikrai nereikia veislinio gyvūno!
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
