Kaip teigė Lietuvos kinologų draugijos atstovė spaudai Aurelija Staskevičienė, skulptūra idealiai atitinka tikrąjį lietuvių skaliko standartą, o toks meno kūrinys Vilniaus centre esančiame parke puošia aplinką. „Vieta tapo daug jaukesnė“, – pasidžiaugė A.Staskevičienė.
Lietuvių skalikai buvo išvesti iš įvairių vietinių šunų grupių, nuo senų laikų Lietuvoje naudojamų medžioklei. Vietiniai skalikai taip pat buvo kryžminami su atvežtinėmis šunų veislėmis: bigliais, lenkų ir rusų skalikais. Skalikų paskirtis yra rasti šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti jį iš guolio ir skalijant sekti jo pėdsakais.
Kas dvejus metus Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija organizuoja specializuotas lietuvių skalikų parodas.
Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metus. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, tarp jų – kelias skalikų veisles. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė.
Pomėgį medžioti su skalikais didikai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Iš jų ir įsigijo šv. Huberto šunų. Skalikų atsiveždavo ir iš Vokietijos. Lietuvių ir lenkų skalikų aprašymų aptinkame tik rusų medžiotojų leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L.P.Sabanejevo knygoje „Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai“. Deja, literatūroje nėra tuometinių mūsų skalikų išvaizdos tikslių aprašymų.
Ikikarinėje Lietuvoje lietuvių skalikai buvo labai paplitę, bet pokario metais ši veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis. Tuo metu juos jau vadino vietiniais skalikais. 1974 m., pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, dauguma neturėjo kilmės dokumentų.
Prie veislės atkūrimo daug prisidėjo kinologai entuziastai Z.Goštautas, V.Morkūnas, A.Penkauskas. V.Klovas parengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės standartą. Bendromis kinologų ir medžiotojų jėgomis 1981 metais buvo organizuota pirmoji lietuvių skalikų paroda, kurioje dalyvavo 62 šunys.
1986 m. Lietuvoje buvo apie 500 skalikų su kilmės dokumentais. Tačiau lietuviškųjų skalikų vėl pradėjo mažėti: 1992 m. – 397, 1996 m. – 160, 1997 m. – 192, 1998 m. – 137 šunys. 2007 m. Lietuvoje buvo apie 300 registruotų lietuvių skalikų. Šie duomenys nėra tikslūs, nes nežinoma, kiek iš jų yra kritusių šunų. Yra skalikų, turinčių kilmės pažymėjimus, bet neregistruotų klubuose.
Išvaizda
Lietuvių skaliko ūgis ties ketera: šunų 52-60, kalių – 48-55 cm. Galva pleištiška, stambi, kakta plati, pakaktys ryškus, nuožulnus. Snukis šiek tiek trumpesnis už kaktą. Viršugalvis truputį išgaubtas. Nosis juoda, plati. Viršutinės ir apatinės lūpos truputį nukarusios, apatinės lūpos galuose atvėpusios. Po akimis, tarp skruostų ir nosies neryškus įdubimas.
Kaklas raumeningas, apvalus, be odos klosčių, tolygiai pereinantis į pečius, šiek tiek trumpesnis už galvą.
Krūtinė plati ir gili (siekia alkūnę ir žemiau), išgaubta, išnaši. Pilvas nežymiai įtrauktas. Nugara tiesi, plati, raumeninga, su kaklo linija sudaro nežymų kampą. Liemuo standus, raumeningas, platus, trumpas.
Būna juodas su tamsiu įrūdžiu ant snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinės pusės, antakių lankų. Tarp įrūdžio ir juodos spalvos aiški riba. Kakta, ausys, nugara, kojų išorinė pusė juodos spalvos, plaukai juodi nuo viršaus iki apačios. Ant krūtinės gali būti balta maža dėmė.
Plaukai tankūs, žvilgantys. Ant nugaros ilgesni – (3-5 cm). Ilgesni plaukai ant kaklo, uodegos. Ant kojų, ausų – trumpesni. Oda standi, elastinga, be klosčių, raumenys gerai išvystyti, tvirto kūno sudėjimo.
Ausys vidutinio ilgio (sudaro daugiau kaip pusę galvos ilgio), priekinė dalis prigludusi prie galvos, išaugusios truputi aukščiau akių linijos, trikampio formos, apskritais galais.
Akys tamsiai rudos ir rudos, ovalinės formos, vidutinio dydžio. Vokų pjūvis truputį įžambus (vidiniai akių kampai žemiau už išorinius), gyvos ir energingos išraiškos. Vokai sausi, jų kraštai juodi.
Priekinės kojos tiesios, žiūrint iš priekio – lygiagrečios. Plaštakos trumpos, tarp dilbio ir riešo sudaro nežymų kampą, vidutinio platumo. Užpakalinės kojos žiūrint iš užpakalio – tiesios ir lygiagrečios. Šlaunys raumeningos. Kulnas status. Letenos apvalios, gaubtos, suglaustais pirštais. Pirštai su stipriais juodais nagais. Nagai lenkti. Pagalvėlės gerai išsivystę, juodos.
Uodega kardo (kartais klaustuko) formos. Prie pagrindo stora, toliau plonėjanti. Laikoma žemiau nugaros linijos. Kai šuns nuotaika pakili, pakelta šiek tiek aukščiau nugaros linijos. Nuleista siekia kulno sąnarį. Apaugusi tankiais plaukais.
