Pavydžiai vartydama tą itališkų veislių sąrašą, prisiminiau mūsų, vienintelę lietuviškąją veislę, šunį išmintingomis akimis ir santūria išvaizda – juodąjį lietuvių skaliką. Veislę, kuri lyg ir puikuojasi pagrindinės kinologų organizacijos – Lietuvos kinologų draugijos – logotipe, tačiau realiame gyvenime praktiškai nesutinkama. Jei nesate medžiotojas, išvysti lietuvių skaliką „netyčia“, tiesiog vedamą gatvėje, šansų praktiškai neturite.
Štai kodėl sutikusį Mantą Milinavičių – parodų ir lauko bandymų teisėją, lietuvių skalikų veisėją, veislyno „Girios gausmas“ šeimininką, o svarbiausia – didžiulį mūsų nacionalinės veislės mylėtoją ir entuziastą – nepraleidau progos jo pakamantinėti apie vienintelę lietuvišką šunų veislę, jos praeitį, dabartį ir ateitį.
– Mantai, ar tiesa, kad veislės klestėjimo metai buvo sovietmečiu?
– Taip, stebint populiacijos skaičius, akivaizdu, kad sovietmečio pabaigoje buvo tikrasis veislės klestėjimo metas. Veislė atkurta iš 78 šunų bandos – dalis skalikų buvo su dokumentais, trečdalis be. Tiksliau būtų sakyti, kad atkuriant mūsų nacionalinę veislę panaudoti penkių veislių likučiai, nes iki tol egzistavo penki (kitoje literatūroje rašoma, kad trys) lietuvių skaliko tipai, kurie buvo vadinami įvairiai. Vieni šaltiniai nurodo tris lietuvių skalikų veisles: didžiąją, vidutinę ir mažąją. Didžioji vadinta lietuvių ogaru. Taip pat minimas kurlandijos (kuršių) skalikas. Kitur, tarkime, Grafo Jonušo Ostrogiškio knygoje, rašoma, kad skalikai skirstomi pagal spalvas ir vadinami seniais, ogarais, čigonais ir triūbom. Tačiau visi juodi su įrudžiu.
Visi šie porūšiai buvo atsiradę iš konkretaus poreikio ir skirti tam tikroms medžioklės rūšims: kuršių skalikas skirtas šernams medžioti, smulkesnieji skalikai – zuikiams, ogarai – stumbrams, lokiams, elniams.
Taigi užsimojus atkurti veislę, išlikusių šunų buvo jau per mažai, kad pavyktų atkurti porūšius, todėl nuspręsta laikytis universaliausio – lietuvių skaliko tipo. Dėl šios priežasties ir šiandien galima pastebėti veislės nevienodumą: vienas lietuvių skalikas gali būti smulkesnis, kitas stambus, galingas. Net mano paties auginami skalikai labai skiriasi – vienas panašesnis į stambiuosius ogarus, kitas – kuršių, trečias, iš senųjų Žemaitiškų linijų – universalius lietuvių skalikus.
Kai kurie pokyčiai kaip tik dabartinius lietuvių skalikus tolina nuo senųjų: tarkime, dabartinių skalikų plaukas gerokai nutrumpėjęs. Pavyzdžiui, kurlandijos skalikas apskritai aprašomas su ilgu kailiu, net su garbana, siekiančia 5–7 centimetrus. O šiandieninio lietuvių skaliko kailis net per daug nutrumpintas – virtęs beveik „taksiniu“, duokdie kokių 2 cm ilgio, todėl mūsų, veisėjų, tikslas yra sugrįžti prie kiek ilgesnio, iki 5 cm ilgio plauko.
– O kodėl po 90–tųjų lietuvių skalikų ėmė sparčiai mažėti?
– Geras klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo. Mano subjektyvia nuomone, į šitą klausimą turėtų atsakyti tuometinės Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir Lietuvos kinologų draugija: vieni daug metų globojo ir dirbo su šia veisle, kiti tiesiog paėmė į savo logotipo ženkliuką, ir tuo bent kiek realesni tuometiniai darbai tam kartui baigėsi.
Įtakos greičiausiai turėjo ir ekonominė situacija, ir pačių skalikų, kaip medžioklėje naudojamų šunų, poreikio mažėjimas. Skalikas – tai kultūringos medžioklės pagrindas. Prasidėjus „mėsinei“ medžioklei, skalikų tiesiog nebereikėjo. Skalikas varo, o laika – laiko, taigi atėjo laikų era, o skalikai liko tik pas atkakliausius ir ištikimiausius veislės entuziastus.
– O lietuvių skalikas kaip šeimos šuo – ar toks scenarijus įmanomas? Galbūt per mažai rodome šią veislę ne medžioklinėje, darbinėje, bet buitinėje, šeimyniškoje aplinkoje?
– Skalikas tam puikiausiai tinka – nemažai jų ir gyvena šeimose. Šis šuo lengvai pasiduoda dresūrai, tad padirbėjęs jį gali paversti klusniu tarnybiniu šunimi. Turėjome kelis entuziastus, kurie dresavo savuosius skalikus ir sugebėjo juos paruošti kone agility (paklusnumo varžyboms tinkančiu – red.) lygiu. Dėl savo energingumo lietuvių skalikas puikiai tinka aktyviems žmonėms – jis ištvermingai kartu bėgs krosus, risnos šalia dviračio. Šuniui tai netgi labai naudinga: fizinio krūvio gaunantys skalikai užauga įspūdingesni, dailių, galingų formų. Juk vis dėlto tai darbinis šuva!
Ne veltui pagal nustatytas taisykles, mūsų skalikas gali būti veisiamas tik gavęs įvertinimus dviejose parodose ir dviejuose lauko bandymuose – norime, kad veislė nenutoltų nuo savo išveisimo paskirties bei išlaikytų savo sveikatos lygį.
Tai labai geranoriški šunys – bent jau man nėra tekę matyti agresyvaus lietuvių skaliko. Taip, lojimu šis šuo įspės, kad į teritoriją atėjo svetimas, tačiau vargu ar puls. Vaikus – myli ir gina. Mano bičiulis, auginantis lietuvių skaliką, pasakojo, kad jo auginama kalė prie kūdikio vežimėlio neprileidžia nieko, išskyrus jį patį ir žmoną.
– Kiek lietuvių skalikų šiuo metu augini pats?
– Turiu septynis man priklausančius skalikus, tarp kurių Mirtas – vienintelis lietuvių skalikas šalyje, turintis Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos čempionų titulus. Kaip tiek jų užgyvenau? Nežinau, taip jau išėjo: esu iš tų veisėjų, kurie geriausius šuniukus parduoda paskutinius ir brangiausiai, o jei suinteresuoto pirkėjo neatsiranda, verčiau tokį gyvūną pasilieka sau ar bendrasavininkystei. Niekaip nesuprantu veisėjų – o aplink tikrai tokių matau – kurie geriausius vados šuniukus išsiparduoda, o paskui veisia iš to, kas liko. Tai apie kokį veislės gerinimą tuomet galima kalbėti?
– Minėjai, kad keli tavo paskutinės vados šuniukai iškeliavo į Ukrainą – ar tai reiškia, kad lietuvių skalikais domisi ir užsienyje?
– Ukrainoje lietuvių skalikų yra nuo maždaug 1985 metų. Šiandien žinome, kad 15 šunų yra Kanadoje, 1 Austrijoje, 4 Vokietijoje, 1 Norvegijoje, 2 Airijoje, 8 Rusijoje, 5 Ukrainoje (su dokumentais, o be jų – dar velnias žino kiek), 207 Baltarusijoje – tik bėda, kad iš baltarusiškųjų tik ketvirtis turi kilmės dokumentus.
– Kiek vidutiniškai toks šuo kainuoja?
– Vidutinė lietuvių skaliko kaina yra apie 300 eurų. Tai nėra daug, bet buvo laikai, kai puikiausių šuniukų kaina nesiekdavo nei 150 eurų. Tačiau aš ir kiti rimti veisėjai lietuvių skaliką vertiname labiau nei pusantro šimto eurų, ir investuojame gerokai daugiau į šią veislę, todėl užsiimti labdara kaip ir pabodo. Pasitaiko skambučių, kai man pareiškia: noriu tavo veislyno šuniuko, bet mokėsiu triskart mažiau. Tuomet belieka gūžtelėti pečiais: o tai kodėl man skambinate? Ieškokite tokio, kas pardavinėja triskart pigiau. Kodėl žmonėms negaila tūkstančio eurų už eilines bolonkes, o už savą, lietuvišką veislę mokėti niekas nenori? Man, su savo šunimis keliaujančiam po užsienio šalis, net ir trys šimtai eurų neatperka į šuniuką suinvestuotų lėšų...
– Kaip manai, kuo lietuvių skalikas nusileidžia mūsų tautiečių taip pamėgtai medžioklinei veislei – bigliams?
– Hm, gal mažiau dekoratyvus? Gal ta juoda spalva nėra tokia išskirtinė ir netraukia akies kaip dvispalvis–trispalvis biglis? Aš savęs dažnai to klausiu: kodėl žmonės renkasi biglį, bet nesirenka lietuvių skaliko, nors savo būdu ir paskirtimi šie šunys be galo panašūs? Galų gale lietuvių skalikai LKD (Lietuvos kinologų draugijos) sistemoje atsirado tik 2008 metais (prieš tai jei ir buvo – tai vos vienas kitas), taigi ilgą laiką šių šunų ne medžiotojiškoje aplinkoje apskritai žmonės nepažinojo, geriausiu atveju viena ausimi apie juos tebuvo girdėję.
LKD ir LMŽD (Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai) pasirašius sutartį, visi kilmės dokumentus turintys lietuvių skalikai buvo įregistruoti į LKD duomenų bazę ir, galima sakyti, tapo labiau matomi kinologijoje. Kitas žingsnis tapti dar labiau matomiems – tai pelnyti FCI (Tarptautinės kinologų federacijos) pripažįstamos veislės statusą. Tuo tikslu daug dirbau ir pats. Vienas darbų – kelionės po visą Lietuvą, rankiojant iš senųjų kinologų lietuvių skalikų dokumentus, siekiančius net 1965–1970 metus, ir jų pristatymas į LKD, kad būtų užpildytos trūkstamos kilmių dalys.
– Ar labai sudėtinga tarptautinio veislės pripažinimo procedūra?
– Na, biurokratijos ten daug, bet labai mažai trūko, kad pernai, 2014–taisiais, lietuvių skalikas jau būtų tapęs FCI pripažįstama veisle. Apmaudu, kad nespėjome suruošti ir pateikti tarptautinei federacijai visų reikiamų dokumentų ir tuometiniame posėdyje dėl naujų veislių pripažinimo lietuviškoji veislė svarstoma nebuvo. Liūdna, nes kitas toks posėdis jau vyks tik po kelerių metų.
Paprastai sakant, veislės tarptautiniam pripažinimui reikia, kad visų pirma ji būtų pripažinta savo nacionalinės organizacijos – t. y. LKD; privalo šešerius ar septynerius metus dalyvauti ir būti matoma parodose; privalo turėti aštuonias kraujo linijas ir ne mažiau kaip tūkstantį registruotų šunų duomenų bazėje.
– O tiek turime?
– Tikrai nežinau, bet visą vasarą intensyviai dirbau rinkdamas senuosius lietuvių skalikų dokumentus – ne tik iš Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Ukrainos – ir tuos surinktus storiausius segtuvus pristačiau LKD – kad registruotų šunų sąrašas būtų kuo pilnesnis.
Iš vieno bičiulio ukrainiečio, ilgamečio šios veislės draugo ir entuziasto, išgirdau įdomią mūsų veislės nepripažinimo istoriją: pasakojama, kad skalikų „tėvu“ laikomas legendinis kinologas Adolfas Kuzavinis, pasiėmęs pačius puikiausius atkurtos veislės skalikus, atvyko į Maskvoje organizuotą pasaulinę šunų parodą, kurioje, tikėtasi, turėjo būti tarptautiniu mastu pripažinta lietuvių skalikų veislė. Deja, pripažinimo sulaukti nepavyko dėl „povandeninių srovių“: rusai spaudė lietuvius atsisakyti „lietuvių skaliko“ pavadinimo ir vadinti jį „kuršių skaliku“ – tuo tarpu lietuviai nesutiko, ir taip veislė liko nepripažinta.
Nežinau, kiek šiame pasakojime tiesos, bet legenda apie mūsų nacionalinį išdidumą – graži.
– O latvių skalikai – man jie atrodo labai panašūs į mūsų, lietuviškąjį – kokia šios veislės situacija šiandien?
– Ne, jie nėra panašūs: latvių skalikas kur kas žemesnis, kitokios spalvos, absoliučiai skirtingos galvos ir ausų pastatymo. Ir, mano vertinimu, latviai savo nacionalinę veislę jau yra praradę. Jie teturi likusių per šimtą šunų, iš kurių dauguma – pernelyg giminingi. Jau mes su savo penkiais šimtais lietuvių skalikų turime giminingumo problemų, o latviams su tokiu mažu skaičiumi ir vos dviem pagrindinėmis linijomis išlikti šansų praktiškai nėra. Jie lyg bando surinkti paskutinius šunis, klausinėja, pas ką dar likę Lietuvoje...
– O jų yra Lietuvoje?
– Anksčiau buvo, šiai dienai gyvų likusių, bent jau aš, nežinau.
– Tavo vertinimu, kiek šiuo metu yra Lietuvoje rimtai su lietuvių skalikų veisle dirbančių žmonių, veislynų?
– „Dirbančių“ yra visas būrys (turime 11 registruotų veislynų, ir dar kažinkiek veisiančių be registracijos), bet štai „rimtai dirbančių“, mano manymu, yra kokie 5 veislynai.
Visgi ši veislė yra medžiotojų, dauguma šunų gyvena pas medžiotojus ir yra orientuota ne į šou, ne į parodas, bet į darbines savybes. Taip, šie skalikai gražūs, taip, jie puikūs šeimos nariai, bet veisiant nereikėtų pamiršti, kam šuo buvo sukurtas. Prisiminkite tuos pačius biglius – priveista netgi tokių, kurie nebeturi genetiškai perduodamo susidomėjimo medžiokle, vadinamo „pykčio žvėriui“, ir likę grynai dekoratyviniais, šou šunimis – veislė prarado potencialą ir tikslą, kuriam buvo išveista. Nenorėtume, kad taip nutiktų su lietuvių skalikais, todėl įvedėme papildomus reikalavimus veisimui.
TRUMPAI APIE VEISLĘ
Veislė žinoma ir įteisinta 1588 metais II Lietuvos Statute kaip labai paplitusi ir populiari tarp didikų. Pirmasis lietuvių skaliko paminėjimas siejamas su 1541 metų teismo byla dėl pavogto Gardino girininko skaliko, kuris pagal visus apraše minimus požymius akivaizdžiai buvo lietuvių skalikas.
Veislė suformuota iš atskirų grupių šunų ir nuo seno naudojama medžioklei. Vietiniai skalikai buvo kryžminami su atvežtinėmis šunų veislėmis iš Rytų ir Vakarų: bladhaundais ir slavų skalikais. Prieškarinėje Lietuvoje tai buvo populiariausia šalies medžiotojų veislė.
Šiuo metu lietuvių skalikai yra ties išnykimo riba ir gyvuoja ištikimų entuziastų dėka. Tai energingi, bet dresūrai noriai pasiduodantys šunys, labai ištvermingi ir pasižymintys puikia uosle bei sveikata. Lietuvių skalikai nuo senų laikų itin vertinami Rusijos, Baltarusijos, Gruzijos ir Ukrainos medžiotojų.
