Kas tai per šunys ir kuo jie tokie patrauklūs? Norėdamas tai išsiaiškinti, susitikau su čekų vilkšunių veisėja ir šių keturkojų klubo prezidente, veislyno „Girios dvasia“ savininke Daiva Rimaityte.
Čekų (arba čekoslovakų) vilkšunių istorija prasidėjo, kai 1955–1958 metais Čekoslovakijoje vyko kariniai eksperimentai, palietę ir kinologų pasaulį. Tuo metu pulkininkas Karelas Hartlas bandė pagerinti darbinio vokiečių aviganio savybes kryžmindamas jį su vilku. Ir pavyko!
Karpatų vilkė Brita ir vokiečių aviganis Cezar z Brezoveho susilaukė palikuonių.
Vėliau dėl įvairiausių aplinkybių šis vilkų ir šunų kryžminimo eksperimentas buvo prislopintas, tačiau kelių entuziastų pastangomis ši veislė buvo išsaugota – dalis šunų buvo perkelta į Slovakiją.
1982 metais čekų vilkšunis pripažintas nacionaline šunų veisle, o dar po 7 metų šią veislę pripažino ir Tarptautinė kinologų federacija (FCI).
Ši palyginti nesena šunų veislė nuo praėjusio amžiaus vidurio spėjo užkariauti šunų mylėtojų širdį.
Mat auginant šiuos šunis kiekviena diena būna staigmena.
„Tai pašėlęs šuo! Kas kartą namie galite rasti atidarytus langus ar šaldytuvo duris“, – nepaprastą vilkšunių entuziazmą komentavo jų veisėja.
Čekų vilkšuniai yra protaujantys šunys, tačiau jiems reikia intensyvių nuolatinių psichologinių treniruočių.
Naudojant gardžiausius skanėstus ir aktyviai palaikant ryšį su šeimininku vilkšunius, dar vadinamus čekais, galima sėkmingai dresuoti. Žinoma, reikia kantrybės, laiko ir supratimo. „Čekų vilkšunis gali būti geras žmogaus partneris, kompanionas, todėl su juo reikia gerai sutarti. Ir visuomet atminti, kad tai išradingas šuo“, – tikino D.Rimaitytė.
Pasiteiravus, ar šių šunų priežiūra tokia pat sudėtinga kaip ir auklėjimas, Daiva nustebino, kad savo šunį pastarąjį kartą maudė tik 2006 metais prieš parodą.
„Ir jis vis tiek neturi jokio šuns kvapo. Tiesa, tik gausiai šeriasi“, – pridūrė kinologė.
Todėl, norint auginti čekų vilkšunį, teks susitaikyti su pūkų kamuoliais namuose.
Nors šie šunys lengvai pakelia vasaros karštį ir žiemos speigą, jokiu būdu jų negalima laikyti voljere ar juo labiau prirakintų prie būdos – šuo taps jautresnis ir bailesnis.
Be to, jie nekokie sargai. „Vilkšuniai loja labai retai. Dažniau staugia“, – tikino veisėja.
Todėl geriausia vieta šiems šunims – namuose kartu su šeimininku.
„Vilkšunis yra šeimos šuo, šeimininko šešėlis. Sakoma: „Jei šeimininkas gali gyventi batų dėžėje, čekas ten irgi tilps“, – juokavo D.Rimaitytė.
Su kitais šunimis šios veislės šuo sutaria gerai, kol būna jaunas ir kol kiti keturkojai jauni.
Užaugęs čekų vilkšunis ima aiškintis hierarchinius santykius ir atsirenka, kas draugas, o kas – priešas.
„Reikia atminti, kad šios veislės šunys turi stiprų medžioklės instinktą. Badu tikrai nemirs“, – aiškino D.Rimaitytė.
Per Čekijoje vykstančius šių šunų ir jų šeimininkų suvažiavimus galima stebėti unikalų reiškinį – vienoje teritorijoje laikomi čekų vilkšuniai naktimis ima staugti.
„Čekai bendrauja kūno kalba ir, žinoma, staugimu“, – sakė kinologė. Bet namie čekų vilkšuniai staugia tik tada, kai paliekami vieni.
Turėdami vilko kraujo, šie šunys iš prigimties yra itin sveiki. Tačiau retsykiais, kaip ir kitų didelių šunų veislių, būna neišsivystęs ir dėl to nestabilus klubo ar alkūnės sąnarys.
Žinoma, ir vilkšunis gali susirgti vėžiu, virusinėmis ligomis. Bet įprastai šios veislės šunys gyvena gana ilgai – 12–16 metų.
„Ilgiausiai gyvenęs čekų vilkšunis sulaukė 22 metų“, – pridūrė kinologė.
Nuo pirmųjų dienų čekų vilkšuniui būtina judėti, bendrauti, lavinti protą ir su šeimininku užsiimti įdomia veikla. Kai šuo užauga, viskas priklauso tik nuo šeimininko.
„Pavyzdžiui, aš esu tinginė, tad mano šunys irgi tinginiai. Jei miegame, tai miegame kartu, jei einame, irgi kartu. Bet jei aš bėgsiu 40 kilometrų, šuo irgi bėgs“, – apie ištikimus šunis pasakojo D.Rimaitytė.
Vis dėlto kiekvienas šuo skiriasi savo charakteriu. Penkis čekų vilkšunius auginanti Daiva tikino, kad vieniems reikia kasdien išsilakstyti, o kiti mieliau gulinėja.
Čekų vilkšunius kinologė pataria auginti aktyviems žmonėms, mėgstantiems keliauti ir negalintiems gyventi be iššūkių.
„Susitaikykite su tuo, kad kol šuo užaugs, prireiks atlikti kapitalinį namų remontą. Tai į niokojimą linkusi šunų veislė“, – kritikos negailėjo veisėja.
Čekų vilkšunis greitai išmoksta atsidaryti šaldytuvo duris ar net langą, nes sprendimus priima pats.
„Tad kai žmonės užsigeidžia šios veislės šuns, noras greitai praeina, kai papasakoju panašių istorijų.
Juk šis šuo visuomet viena koja yra girioje“, – sakė kinologė D.Rimaitytė.
Todėl nuo šiol visų į vokiečių aviganius panašių ilgasnukių šunų stačiomis ausimis nevadinkite vilkšuniais, nes tokie yra tik čekų vilkšuniai.
Populiariausių pasaulyje šunų veislių dešimtukas
1. Jorkšyro terjeras – drąsus, ištikimas, žaismingas dekoratyvinis šuo. Svoris – 2,5–3,2 kg. Gyvenimo trukmė – 12–15 metų.
2. Vokiečių aviganis – puikus šeimos draugas, protingas, paklusnus. Svoris – 22–40 kg. Gyvenimo trukmė – 13–15 metų.
3. Pekinas – drąsus, narsus, tačiau jautrus ir nepriklausomas, atsidavęs šeimininkui šuo. Svoris – 3–7 kg. Gyvenimo trukmė – 13–15 metų.
4. Prancūzų buldogas – linksmas, mielas, komiškos prigimties šuo, labai myli vaikus. Svoris – 8–14 kg. Gyvenimo trukmė – 10–14 metų.
5. Rusų toiterjeras – mylintis, stiprus, puikus kompanionas, gyvybingas ir aktyvus dekoratyvinis šuo. Svoris – 1–3 kg. Gyvenimo trukmė – 13–15 metų.
6. Sibiro haskis – išdykęs, tačiau inteligentiškas ir protingas, lengvai dresuojamas, jei mato tikslą. Svoris – 16–28 kg. Gyvenimo trukmė – 12–15 metų.
7. Labradoro retriveris – švelnus, mylintis, paklusnus, protingas, gero būdo, puikus šeimos šuo. Svoris – 25–36 kg. Gyvenimo trukmė – 10–14 m.
8. Šarpėjus – atsidavęs, intelektualus šuo. Nepriklausomas, puikus sargas. Būtina tinkamai dresuoti ir auklėti. Svoris – 16–20 kg. Gyvenimo trukmė – 8–12 m.
9. Amerikiečių Stafordšyro terjeras – ryškaus temperamento, fiziškai stiprus ir labai sargus šuo. Svoris – 20–30 kg. Gyvenimo trukmė – 9–15 metų.
10. Mopsas – žavus, išskirtinės išvaizdos šuo, kilęs iš Kinijos. Protingas, savarankiškas, tačiau mėgsta krėsti kvailystes. Svoris – 7–9 kg. Gyvenimo trukmė – 12–14 metų.
