Lentvaryje gimęs ir užaugęs Kęstas nuo vaikystės svajojo turėti šunį. Bet dviejų kambarių bendrabutyje vos užteko vietos penkių asmenų šeimai. Be to, su dar dviem broliais ir taip tėvams rūpesčių užtektinai pridarydavo.
Tik baigęs mokslus ir po karinės tarnybos įsikūręs Vilniuje K.Zaikauskas galėjo įsigyti išsvajotą šunį.
„Pamenu, kaime buvo du šunys. Vienas jų – Vidurinės Azijos aviganis. 80 kilogramų sveriantis keturkojis man paliko didžiulį įspūdį. Draugiškas saviems, bet sargus ir gynė savo teritoriją bei šeimininkus. Todėl svajojau tik apie didelį, stiprų šunį“, – vaikystės prisiminimais pasidalijo Kęstas.
Vis dėlto maždaug prieš septynerius metus jis planavo auginti tuo metu madingą šokoladinės spalvos Labradoro retriverį. Bet kartą pas draugą išvydęs amerikiečių pitbulterjerą akimirksniu pajuto simpatiją šiai veislei.
„Kai prie manęs atbėgo per 30 kilogramų sveriantis raumenų kalnas, išsigandau. Bet po to nustebau, koks iš tiesų jis draugiškas ir paklusnus. Tik nešė man kamuoliuką ir nerodė agresijos“, – pasakojo Kęstas.
Tokio šuns – stipraus ir energingo – jis ir užsimanė.
Paskaitęs apie šios šunų veislės ypatumus, Kęstas nuvyko į Kauną ir už 200 litų įsigijo paskutinį keturkojį iš vados be kilmės dokumentų.
Taigi susipažinkite: rudakailis šuo, vardu Meška. Jam dabar jau 7 metai, jis mišrūnas. „Pitbulterjero genų jame nerasite“, – juokaudamas patikslino pašnekovas.
Tempia keturias tonas, bet...
Kartu su Meška išlakstęs visas Vilniaus apylinkes, miškus ir upelius Kęstas suprato, kad šiam keturkojui reikia gerokai didesnio fizinio krūvio. Mišrūnas, nubėgęs 30 kilometrų šalia dviračiu važiuojančio šeimininko, leidžia suprasti, kad tai jam tik apšilimas.
„Aš jau noriu pailsėti, o Meška pasiima kamuoliuką į dantis, žiūri į mane ir vizgina uodegą: „Gal dar einam į lauką?“ – pasakojo Kęstas.
Pasidomėjęs, kuo galėtų užimti aktyvų šunį, šeimininkas surado „bull“ tipo šunų galios varžybas Lenkijoje. Ten nuvykę su Meška skynė laurus įvairiose rungtyse – svorio tempimo, šuolio į aukštį, lipimo į sieną.
Meška be jokio vargo nutempė 4 tonas sveriančių plytų krūvą, siena užlipo į 3 metrų aukštį.
„Tokie šunys turi paslėptą jėgą, tik reikia ją išlaisvinti. Juk žmonės galiūnai patempia 40 tonų sveriančius lėktuvus. Tereikia fizinių duomenų, užsidegimo ir žinių, kaip tai daryti“, – aiškino K.Zaikauskas.
Meška jau iškovojo per 50 diplomų įvairiose Baltijos šalyse vykstančiose šunų galios varžybose – čia lengvai nugalėdavo net apie 200 priešininkų.
Pasiekęs, kiek įmanoma, su šiuo šunimi, Kęstas panoro dar vieno keturkojo. Bet šįkart įsigijo veislinį šunį su kilmės dokumentais.
Gerasis Argentinos dogas
Nuvykęs į keletą parodų Kęstas surado keturkojį, puikiai tinkantį tiek jam pagal charakterį, tiek Meškai į draugiją. Tai buvo atletiškas, stabilios psichikos ir geras žmonėms šuo – Argentinos dogas.
„Ieškojau ir Stafordšyro terjerų, ir pitbulterjerų, bet pamačiau keletą Argentinos dogų ir susižavėjau – ši veislė man prilipo“, – savo pasirinkimą aiškino Kęstas. Taip jo namuose atsirado baltas keturkojis, vardu Fada de Santa Esmeralda, arba tiesiog Fada.
Tai šuo, kuris tiek namie, tiek viešosiose erdvėse ar kelionėse nerodo savo energijos. Bet sportuojant galia ir energija trykšta nesustabdomai. Toks – drąsus, paklusnus, galingas ir šeimininką mylintis yra Argentinos dogas.
Šie šunys nuo senų senovės buvo naudojami ganymui ir medžioklei. Todėl veisiant juos buvo nuolat atrenkami kuo mažiau agresyvūs žmogui.
O visų garbinami vokiečių aviganiai naudojami kariuomenėje, policijoje ir mokomi pulti žmogų, griebti ir sulaikyti jį dantimis.
Todėl Kęstas džiaugiasi, kad net prie agresyviai atrodančios Fados tėvai leidžia prieiti savo vaikams.
Neišvengia grasinimų ir komplimentų
Vis dėlto stambūs, didelius žandikaulius turintys šunys ne visiems sukelia geras emocijas – Kęstas yra sulaukęs ir grasinimų nušauti tiek jį, tiek jo šunis.
Kiti tik paklausia, ar jam malonu gąsdinti žmones su savo padarais. Į tokius klausimus Kęstas turi atsakymą: „Šios veislės šunys nėra nužudę nė vieno žmogaus. O BMW markės automobilių vairuotojai nusinešė jau ne vieną gyvybę. Tai kaip tuomet reaguoti žmonėms pamačius tokį automobilį?“
Nemažai žmonių, kurie piktinasi agresyvios išvaizdos šunimis, anot Kęsto, sėdi anapus kompiuterio ekrano. Tuos paniurėlius jis vadina „klaviatūros riteriais“ ir į jų pasisakymus dėmesio nekreipia, mat anonimiškai cituoti Lietuvos Respublikos įstatymus apie šunų laikymą ar agresyvias veisles gali kiekvienas.
Vis tik augindamas tokius šunis K.Zaikauskas supranta, kad turi atsižvelgti į žmonių reakciją.
Ir, pasirodo, aplinkinių reakcija jį neretai nudžiugina. Kai Vilniaus senamiesčiu vaikštinėja kostiumu pasidabinęs vyras, vesdamas du įspūdingus keturkojus, nenuostabu, kad išgirsta merginų susižavėjimo šūksnius: „Oho, kokie gražūs!“
Kęstas į tai joms dažniausiai juokaudamas atsako: „Ačiū! O kaip šunys?“
Vyras tiki, kad šunys padės jam išsirinkti antrąją pusę. Mat žmogų, turintį savitų pomėgių ir du galingus šunis, pamilti gali ne kiekviena.
Iš pogrindžio – į šviesą
Supratęs, kad Lietuvoje nėra jokios prasmingos veiklos agresyvios išvaizdos šunims ir jų šeimininkams, mat dalis jų tūnojo kažkur kriminalinio pasaulio pogrindyje, kiti vaikė kates ar kiemuose gąsdino senyvo amžiaus žmones, Kęstas, pasisėmęs patirties iš varžybų Lenkijoje, ėmė organizuoti vienintelę Lietuvoje šunų galios šventę „Powerdog“.
Du kartus per metus vykstantis renginys sukviečia atsakingus šunų augintojus, kuriems stiprių šunų auginimas yra gyvenimo būdas, o ne pykčio ir agresijos rodymo priemonė. Kęstas tikino, kad nepaklusnūs, be reikalo lojantys ar juo labiau agresyvūs šunys ir jų šeimininkai šiose varžybose sau vietos neranda.
Čia įvairių veislių, svorio ir ūgio šunys iš visų Baltijos šalių varžosi lipimo į sieną, kabojimo įsikandus dresūros pelę, šuolio į aukštį, virvės ir svorio tempimo rungtyse. Artimiausios varžybos vyks spalio 11-12 dienomis.
Visą informaciją galite rasti čia: „Powerdog“.
