Darbo metu veterinarijos gydytojas V.Baranauskas rūpinasi Kauno zoologijos sode laikomų roplių, gyvačių, elegantiškų žirafų ir kitų egzotiškų gyvūnų sveikata, rašo „Lietuvos rytas“.
„Domėjimasis mūsų platumoms neįprastais gyvūnais lėmė tai, kad ir pats įsigijau Lietuvoje iki tol nematytos veislės šunis“, – sakė kaunietis.
V.Baranauskas buvo pirmasis, kuris į Lietuvą atsivežė Japonijos pasididžiavimu, nacionaline vertybe laikomus šiba inu veislės šunis. Dabar pulkas jo augintinių yra ne tik smalsūs draugai, bet ir tarptautinių šunų parodų nugalėtojai.
Sužavėjo nematyta veislė
V.Baranauskas pasakojo, kad šunys yra jo draugai nuo vaikystės. Dar būdamas 12 metų ėmė rūpintis ilgaplaukiu kokiu ir šios veislės šunis augino ne vienus metus.
Po studijų veterinarijos specialistas dirbo savanoriu Afrikoje, nemažai keliavo po pasaulį. Didžiojoje Britanijoje viename kinologijos žurnale pamatė iki tol neregėtą šiba inu šunų veislę ir susižavėjo šiais keturkojais.
„Apsilankiau viename veislyne. Papuoliau į 7 šiba inu apsuptį. Šunys šokinėjo aplinkui, čiupo už rankų, tarsi vedė į pastato vidų. Paskui nurimo ir atidžiai mane stebėjo. Jie mane taip sužavėjo, kad pasirašiau „nuosprendį“ jiems skirti visą savo laisvą laiką“, – prisiminė kaunietis.
Buvo pirmasis šuo Lietuvoje
1998 metais V.Baranauskas iš Anglijos veislyno parsigabeno egzotišką augintinę. Tai buvo pirmoji šiba inu veislės atstovė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse.
Tai natūraliai didžiausioje Japonijos saloje Honsiu susiformavusi veislė, kurios gyslose teka sumišęs Japonijos vilkų ir špicinių šunų kraujas. Šie šunys nuo seno medžiojo paukščius ir žvėris. Savo gimtinėje jie buvo labai saugomi, dar VI amžiuje imperatoriškasis teismas įsteigė šunų apsaugos instituciją. Vėliau Šiba inu pripažinti nacionaline vertybe.
V.Baranauskas pasakojo, kad veislės pavadinimas susijęs su šunų išvaizda, reiškia žiemą nurudusios žolės kupstą, kurio spalva panaši į šių gyvūnų kailį arba tiesiog mažą šunį.
„Jie apibūdinami kaip drąsūs, kuklios išvaizdos, paklusnūs keturkojai. Tačiau iš tiesų nereikia apsigauti. Šiba inu yra labai smalsūs, protingi, savimi pasitikintys ir ne visada šeimininkui paklūstantys šunys. Todėl prieš ryžtantis tokį auginti reikia suprasti, kad šuo taps tikru šeimos nariu, jam reikės skirti dėmesio, dresuoti. Kitaip šie šunys gali tapti neklusnūs, nesuvaldomi“, – sakė veterinarijos gydytojas.
Skina tarptautinius laurus
Kaunietis savo augintinius nuo mažų dienų pratina prie drausmės, išmokė keliauti ir dalyvauti šunų parodose.
Viena jo augintinė 2 metų Zara jau yra Lietuvos jaunimo, Latvijos bei Estijos suaugusiųjų šunų čempionė.
1 metų Rijo turi ne tik šiuos titulus. Prieš mėnesį jis tapo ir Baltijos šalių parodos nugalėtoju.
„Atsižvelgiant į jauną amžių, tai išskirtinis atvejis. Rijo nugalėjo 16 savo veislės atstovų iš viso pasaulio“, – pasakojo V.Baranauskas.
Dar vienas šuo 3 metų Kiši taip pat yra Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo, Kroatijos šunų parodų nugalėtojas. Jį kaunietis įsigijo Japonijos veislyne.
„Tai pirmas iš Japonijos į Lietuvą atkeliavęs šiba inu“, – sakė vyras.
Moka net atsidaryti langą
Tai, kad šios veislės šunys smalsūs ir protingi, kaunietis netruko įsitikinti pats.
„Kartą grįžęs namo radau pravirą plastikinį langą. Viena mano kalė laigė po kiemą. Namuose nieko nebuvo, todėl nesupratau, kas ją išleido į lauką.
Tik vėliau pamačiau, kad ji, stebėdama žmonių elgesį, išmoko atsidaryti langą“, – pasakojo V.Baranauskas.
Nors šiandien šiba inu paskirtis – būti žmonių draugais, bet medžioklės instinktai išlikę stiprūs. Kauniečio augintiniai sugeba vytis grobį, jį sulaikyti ir laukti, kol prieis šeimininkas, kad galėtų prieš jį pasididžiuoti.
„Kartą vaikščiojome Vilkaviškio rajono miškuose. Staiga kitas mano šuo pamatė stirną ir pasileido bėgti. Pasivijęs gyvūną, jį pargriovė ir laukė manęs“, – prisiminė kaunietis.
Veterinarijos gydytojas pastebėjo, kad pargriauta stirna nesveika.
„Iškviečiau gyvūnų gelbėtojus. Jie stirną išsivežė. Vėliau sužinojau, kad gyvūnas tikrai sirgo, todėl nesugebėjo pabėgti nuo šuns, o vėliau nugaišo“, – prisiminė V.Baranauskas.
Į kelionę su augintiniu – kuo anksčiau
Aistė Norkevičienė, kinologė
„Norint išmokyti šunį keliauti drauge su šeimininku ir dalyvauti parodose, tai reikia pradėti daryti kuo anksčiau. Šuniui sulaukus 2 – 3 mėnesių jau reikėtų su juo kuo daugiau vaikščioti po vietas, kur yra žmonių, kur sklinda triukšmas. Galima eiti į svečius, kviestis į namus draugus. Reikia, kad šuo susidurtų ir su kitais gyvūnais.
Taip pamažu, nesukeliant streso, šuo įpras prie nepažįstamos aplinkos ir garsų. Paklusniai elgsis automobilyje.
Jei jaunas šuo ilgai gyvena tik uždarytas namuose, negirdi jam nepažįstamų garsų, nesocializuojasi, vėliau jam priprasti prie svetimos aplinkos labai sunku.“
