Sostinės senamiestyje esančiame bute gyvenantis Vytautas teigė, kad išėjęs pasivaikščioti su šunimi nuolat atkreipia praeivių žvilgsnius, o priėję smalsuoliai nori gyvūną paglostyti ir su juo nusifotografuoti. V.Kastanauskas pasakojo, kad dažniausiai sutinka pozityviai nusiteikusių žmonių. Vis dėlto didelis dėmesys kartais ima varginti. „Būna, kai norisi ramiai pasivaikščioti ir nesulaukti jokio dėmesio“, – sakė V.Kastanauskas.
Tokią išskirtinę veislę Vytautui dar prieš du dešimtmečius surado ir parodė jo žmona. „Buvome nutarę, kad kai turėsime nuosavą namą, būtinai įsigysime tokį šunį. Deja, bet šis mūsų sumanymas buvo klaidingas. Šiai veislei nebūtina turėti daug erdvės, o lauke jiems – ne vieta“, – tikino vyras, prieš ketverius metus šį šunį parsivežęs iš Lenkijos. Jo manymu, vilkogaudžiai puikiai jaučiasi gyvendami bute, šalia šeimininko, turėdami galimybę išeiti ilgiems ir ramiems pasivaikščiojimams.
Vikogaudis – prabangos prekė
Vilkogaudžių istorija prasidėjo dar prieš Kristų. Šių keturkojų protėviai buvo keltų kariniai šunys, kurie įsibėgėję galėdavo nuo žirgo nuversti net ir šarvuotą riterį. Šie šunys pasitarnaudavo ir kaip puikūs medžiotojai. Keltai savo kaimuose juos laikydavo dėl apsaugos nuo vilkų. Dėl didelės vilkogaudžių populiacijos vilkai ir šernai buvo beveik išnykę.
Vėliau vilkogaudžiai buvo naudojami kaip prabangos prekė ir dovana. Dėl Airijoje beveik išnykusių vilkų ir intensyvaus šios veislės šunų eksporto po visą pasaulį, XVIII a. vilkogaudžių tėvynėje beveik nebeliko. XIX a. viduryje veislę atkūrė vienas airių karininkas. Oficialia veisle šie šunys pripažinti 1964 metais.
„Karalių rūmuose vilkogaudžiai buvo auginami kaip ištikimi draugai. Gulėdavo šalia kojų ar prie židinio ir saugodavo. Tokia jo paskirtis išliko iki šių dienų. Tik dabar jis namuose guli ant sofos ir tingiai leidžia dienas“, – sakė Vytautas. Anot jo, tai labai geras, inteligentiškas, pozityvus ir ramus šuo. Jokių blogų charakterio savybių jis neturi.
Kaip pasakojo V.Kastanauskas, vilkogaudžio prigimtis – medžioti, ginti nuo vilkų jau išnykusi, o agresyvumo genas, kaip kalba vilkogaudžius auginantys žmonės, ištrintas. Dabar likęs tik grėsmingas pavadinimas, nors kartais šuo gali nusivyti po kojomis pasimaišiusią katę.
Gyvenimo trukmė – apie 6 metus
Vilkogaudžių ūgis siekia nuo 71 iki 90 cm ties ketera. Svoris – iki 80 kg. Ant šeimininko pečių priekines letenas padėjęs Kastoras atrodo išties įspūdingai – šuns galva gerokai aukščiau šeimininko.
Vidutinė vilkogaudžių gyvenimo trukmė – vos 6 metai. Retai kada šios veislės šunys sulaukia 8 ar 9 metų.
„Sportas, aktyvi veikla jam nereikalinga. Dar jaunystėje reikia riboti fizinį krūvį. Silpnoji vilkogaudžių vieta – sąnariai ir širdis. Stengiuosi, kad jis nugyventų laimingą gyvenimą“, – pasakojo Vytautas.
Vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų, kurių sulaukia Vytautas – kiek šis šuo suėda? „Per dieną Kastoras gauna 700 g sauso maisto“, – tikino šeimininkas. Jo nuomone, svarbu tinkamai maitinti, neperšerti, kad šuo nenutuktų ir nepablogėtų jo sveikata, kuria šios veislės atstovai nepasižymi.
Priežiūra – nesudėtinga
Šį keturkojį šukuoti reikia kaip ir daugelį kitų šunų. Jo kailis yra pešiojamas kas 3–4 mėnesius. Prieš žiemos sezoną pešti kailį reikia rečiau, šiltuoju metų laiku – dažniau. „Ypatingos ar varginančios priežiūros jis nereikalauja. Būtina išvesti į lauką pasivaikščioti, užsiimti ir skirti dėmesio. Kitaip jis bus nelaimingas“, – pasakojo šeimininkas.
Legenda
Per pokalbį Vytautas prisiminė legendą apie vilkogaudžius: „Viduramžiais vienas karalius išjojęs į karą paliko savo mažą sūnų prižiūrėti vilkogaudžiui. Taip nutiko, kad paliktą sūnų užpuolė vilkas. Airių vilkogaudis papjovė vilką ir apgynė karaliaus sūnų. Iš karo grįžtantį karalių vilkogaudis pasitiko kruvinu snukiu. Pagalvojęs, kad šuo nužudė vaiką, supykęs karalius tuoj pat šunį papjovė, tačiau grįžęs namo pamatė, kad vaikas sveikas ir gyvas, o šalia guli negyvas vilkas. Sielvarto kamuojamas karalius sūnų apgynusiam šuniui pastatė paminklą.“
