„Augintinio“ skaitytojams – nuotraukų galerija ir pokalbis apie neįprastus 86-erių profesoriaus augintinius, netikėtus gyvenimo nuotykius, keturkojus šeimos narius ir norą padėti susvetimėjusiai žmonijai vėl pamilti gamtą ir save.
- Esate auginęs begales paukščių, roplių, graužikų...Koks buvo pats pirmas jūsų augintas gyvūnas? - lrytas.lt paklausė prof. R.Kazlausko.
- Žinokite, tiksliai nebeprisimenu, koks pats pirmasis buvo. Žinau, kad vienas iš pirmųjų gyvūnų, tai buvo žuvelė, kurią susimeškeriojau ir auginau mažame baseinėlyje. Radau dubenį be dugno, įbedžiau jį į smėlį seklioje upės vietoje ir įleidau ten žuvelę. Ir tai buvo pirmas mano vaikiškas akvariumas.
- Neskaičiuojant fermos svirplių, jūsų namuose gyvena daugiau nei 10 gyvūnų. Štai, vienas iš dviejų paukščių jūsų namuose - papūga. Girdėjau, kad ji turi nepaprastą istoriją? Kuo gi ypatingas šis sparnuotis?
- Šimtai paukščių dienas leido mūsų namuose. Vien Lietuvos paukščių buvo 111 rūšių. O ši papūga – pilkoji Afrikos papūga žako. Tokiu pat vardu ją ir pavadinau – Žako. Namuose ji atsirado labai nepaprastu būdu. Kartą man paskambino žmogus, gyvenantis 20 kilometrų už Vilniaus. Jis pranešė, kad iš miško, šalia jo namų, vis atskrenda kažkoks pilkas paukštis raudona uodega ir baigia jam nulesti neprinokusius obuoliukus.
Supratęs, koks tai paukštis, skubiai nuvykau ir tą paukštį pasigavau. Po kiek laiko man paskambino viena moteris ir pasakė, kad būtent tokia papūga pabėgo iš jos namų. Aš tikrai būčiau grąžinęs paukštį, jei tai būtų jų papūga. Bet ant pagautos papūgos kojos yra žiedas, kuris pažymėtas specialiu numeriu. Moteris buvo užsirašiusi ir savo papūgos numerį. Tie skaičiai nesutapo. Be to, ji atvežė savo papūgos nuotrauką. Nors paukščiai vienas į kitą panašūs, bet skirtumas vis tiek yra.
Tačiau yra labai įdomus dalykas – ta papūga mūsų miškuose išgyveno gana ilgai. Ji išmoko pamėgdžioti mūsų, lietuviškų paukščių balsus. Ir kukavo, ir volungės balsu čiulbėjo, ir strazdą pamėgdžiojo. Ji laisvai skraidė po miškus ir nėra aišku, kiek laiko ji ten gyveno. Tačiau patekusi į mūsų namus, ji palaipsniui pamiršo tai ką buvo išmokusi.
Žako priklauso geriausiai kalbančių paukščių grupei. Papūgos įdomios, ir pasakysiu atvirai, jų intelektas atitinka gero šuns protą. Taip kad tai ne šiaip sau paukščiukas.
- Papūga turi šaunų bičiulį kitame narve. Kaip jau supratau, gyvūnai jūsų namuose dažniausiai turi nepaprastas istorijas. Tad kuo šis mažas paukščiukas ypatingas?
- Tai paukštelis-mutantas. Uodega pas jį kaip pas teterviną – išsiskėtusi, o vieno sparno didžiosios plasnojamosios plunksnos galas – išlenktas. Tai yra išsigimimas, gamtoje jis būtų negyvenęs.
Jo pavadinimas – svilikėlis. Šią rūšį Lietuvoje atradau pirmasis dar 1951 metais.
Paukštelis paskrenda keletą dešimčių metrų ir krenta ant žemės. Gamtoje jis būtų žuvęs iš bado ar koks katinas būtų pagavęs. Nusilpusį, vos gyvą paukščiuką atnešė žmonės. Pas mus jis atsigavo ir gyvena ligi šiol.
- Gal jūs turite savo mėgstamiausią gyvūną? Ar visi vienodi, mieli širdžiai?
- Kiekvienas gyvūnas, kaip ir žmonės, vis kitoks. Tačiau buvo tokių gyvūnų, kurie mano gyvenime paliko neišdildomą įspūdį. Vienas iš jų papūgėlė - Kubos žalioji aratinga. Anksčiau jūreiviai atveždavo į turgų įvairiausių gyvūnų, tad aš ją ten ir nusipirkau. Žmogus, pamatęs, kad aš tai papūgėlei dar turguje pakasiau galvytę, sako: „Ką tu darai?! Mano žmonai tokia pati piršto vos nenukando“. Na taip, jos snapas tikrai galingas, nors papūgėlė ir nedidelė. Fantastiška papūgėlė. Tai buvo maloniausias paukštis mūsų namuose iki kol nugaišo. Jos vardas buvo Kukulakė.
- Kodėl tai buvo maloniausias paukštis?
- Suprantate, ji pasiilgdavo ir laukdavo manęs. Girdėdavo mano žingsnius dar laiptinėje ir jau šaukdavo: „Tete, eikš čia!“. Aš pareidavau į namus, ji atskrisdavo ant peties ir glaustydavosi. Jei įsijungdavau muzikos, tai ji tupėdavo ant piršto ir šokdavo. Bet šokdavo ne šiaip sau, o į taktą. Muzikinę klausą turėjo. Buvo baisiai pavydi. Juk tuo metu namuose gyveno ir kiti paukščiai. Neprileisdavo prie manęs nė vieno kito paukščio. Net savo pirmąją knygutę vaikams pavadinau „Žalioji Kukulakė“.
- Kaip suprantu, mieliausi jums – sparnuočiai?
- Ne tik. Čia, kur jūs sėdite, ant sofos, anksčiau vakarienės metu sėdėdavo dar vienas šeimos narys – bebras. Jis turėjo savo lėkštutę, iš jos su rankytėmis paimdavo vynuoges, kurias labai mėgo, ar gluosnio šakelės gabaliuką, pats užšokdavo ant sofos ir mes valgydavome vakarienę kartu. Jis net gi savo trobelę bandė pastatyti iš drabužių koridoriuje. Bebriuką atnešė žmonės, radę Antakalnyje, prie Neries likusį vieną patį gyvą, kai šis dar buvo žiurkės dydžio. Jo šeimą sunaikino brakonieriai.
Tokio dydžio bebriuką vargu ar kas sugebėtų išauginti. Tačiau pritaikius specialų maistą iš mišinio žmonių vaikams ir karvės pieno pavyko tą mikro bebriuką auginti. Užaugo didžiulis, malonus, 15 kilogramų bebras. Dantys baisūs, kapliai! Raudonai oranžinės spalvos. Bet nėra niekam įkandęs, nei kėdės, nei stalo kojos nugraužęs. Tokį padarą paleidus į gamtą būtų didelė problema. Žinoma, bute jam taip pat buvo negerai. Mūsų bebriukas gavo šilumos smūgį ir neatlaikė jo širdelė.
- Visai šalia pat papūgos – terariumas, kuriame tingiai raitosi gyvatė. Ar nebijote, kad ji pabėgs ir suvalgys jūsų papūgą ar jūsų šeimos nariams įkąs?
- Lietuvoje nuodingas gyvates laikyti namuose draudžiama. Ir, kaip matote, mūsų terariumas yra užrakinamas, kad gyvatė nepabėgtų. Tačiau jos bijoti nereikia. Kai ją pirkau, tai turėjo būti karališkoji gyvatė. Bent jau toks jos pavadinimas buvo, kai įsigijome prieš trylika metų. Tačiau užsienyje, kur ją įsigijau, įvyko nesusipratimas. Anglų kalboje ir žaltys, ir gyvatė yra „snake“. Todėl taip gavosi, kad čia ne gyvatė, o baltažiedis žaltys iš Teksaso. Jis imituoja kitą mirtinai nuodingą gyvatę. Mūsų žaltys turi baltus žiedus, o gyvatė turi geltonus žeidus. Gamtoje jos gyvena toje pačioje vietoje. Žmogus pamatęs gali nejaukiai pasijausti, nes nežinos, ar čia žaltys, ar gyvatė. Taigi šis žaltys imituoja gyvatę, kad jo niekas nepultų ir galvotų, kad yra nuodingas. Jis yra nepaprastas - jo stuburas perlaužtas. Gamtoje jis nebūtų išgyvenęs, kadangi jis nemoka smaugti grobio taip, kaip kiti jo gentainiai natūralioje gamtoje. Tad tenka jį maitinti. Jis ima maistą iš mano rankos, nereikia nei pražiodyt, nei prašyt. Mūsų namuose buvo ir anakonda, ir pitonas. Turėjome daugiau nei 70 rūšių roplių.
- Jei jis pats nesusimedžioja gyvo grobio, tad kuo jį maitinate?
- Baltažiedžiai žalčiai, gyvenantys Teksase, minta pelėmis ir kitais graužikais. Juos pasmaugia ir praryja. Tačiau visame pasaulyje ir net zoologijos soduose uždrausta maitinti gyvu grobiu. Aš jį maitinu tik vištos širdelėmis. Sumaitinu iš karto keturias vištos širdeles. Kartais širdelę įpjaunu ir įpilu vitaminų. Ir štai, matote, žalčiukas jau 13 metų gyvena. Ir mane turbūt pragyvens.
- Matau, turite ir kitą terariumą, kuriame driežas. Kodėl jo uodega tokia stora?
-Tai driežas eublefaras. Jo uodega labai stora, nes ten yra riebalų atsargos žiemos periodui. Tai dykumų ir pusdykumių driežiukas, gyvenantis Irane, Afganistane. Jis pateko į namus vos tik išsiritęs iš kiaušinio ir gyvena jau penkiolika metų.
- Savo namuose auginate ne tik sparnuočius, roplius, bet ir vandens gyvūnus. Turite akvariumą, kuriame tik trys žuvelės. Juk dauguma žmonių, laikančių akvariumus augina kur kas daugiau negu tris žuveles. Koks tai akvariumas?
- Esu seniausias akvariumistas Lietuvoje. Žuveles auginu nuo 1937-ųjų metų. Ne daug kas tiek išgyvena, o aš tiek laiko auginu žuveles. Aišku, pradžioje tai buvo gėlavandenės žuvelės, daug jų nugaišo, nemokėjau tinkamai auginti. Vėliau akvariumai labai pravertė mano tyrimams. Šiuo metu mano namuose yra nedidelis akvariumas. Tai jūrinis akvariumas. Nors tokiam akvariumui reikia įvairiausios technikos, kainuojančios tūkstančius, aš norėjau įrodyti, kad mažame akvariumėlyje, gali gyventi jūrinės žuvelės. O ir jų išlaikymas kainuoja, kaip paprastų gėlavandenių žuvelių. Akvariume gyvena žuvelės iš Ramiojo vandenyno ir koralai.
Jūriniame akvariume daug žuvelių laikyti negalima. Užtenka kelių ir įdomių. Aš auginu juodą dascilį, žuvį-klouną ir ešeriuką. Juk akvariume yra ir įdomus mikropasaulis. Pažiūrėjus pro mikroskopą į akvariumo dumblo gabalėlį, galima pamatyti visokiausių jūrinių gyvūnų – nuo vienaląsčių iki mikrovėžiukų. Tai sudėtinga sistema, kurioje pilna gyvybės.
- Kitas įdomus eksponatas jūsų namuose, tai šis, plastikinėje dėžutėje tūnantis voras. Nemažas, sakyčiau. Ar jis pavojingas?
- Žmonės iš įpročio ir nežinojimo dažnai jį vadina tarantulu. Tačiau tai yra Pietų Amerikos voras-paukštėda. Afrikos, Indonezijos ar Australijos paukštėdų – nei aš, nei niekas kitas nelaikytų. Jų įkandimas – mirtinas. Mano voras – taip pat nuodingas, tačiau tinkamai elgiantis – nepavojingas padaras. Jis minta svirpliais, kuriuos pats turiu užauginti, todėl mūsų namuose visad girdisi svirplių „muzika“. Dėl voro turime visą svirplių fermą. Juos išlaikyti ne taip paprasta. Reikalingas ir ypatingas maistas, ir dauginimosi sąlygas reikia sukurti, ir temperatūrą palaikyti atitinkamą.
- Kur tokį vorą įsigijote?
- Tokius vorus pardavinėja zooparduotuvėse. Įsigijau voriuką, kuris buvo musės dydžio. Išaugo iki normalaus, 30 centimetrų dydžio. Šis voras bus dar didesnis, o jam reikės didesnio terariumo. Kiekvienam vorui reikia specifinio terariumo. Juk vorai-paukštėdos skirtingi ir gyvena skirtingose pasaulio vietose. Vieni dykumose, kiti džiunglėse, todėl reikia žinoti, kokį įsigyji, iš kokių kraštų jis kilęs ir kaip įrengti terariumą, kad jaustųsi, kaip savo tėvynėje.
- Turite nepaprastą terariumą, kuriame dvi „nematomos“ varlytės. Iš kur šie keisti gyvūnai?
- Tai labai sudėtingas terariumas. Jame yra baseinas, kur kiekvieną dieną turi būti pakeistas švarus vanduo ir varlės galėtų pasimaudyti. Jos kilusios iš Vietnamo kalnų. Prieš šimtą metų jas pirmą kartą aptiko ir niekada daugiau nebematė. Tačiau visai nesenai jos dar kartą rastos. Jos – vienos rečiausių varlių. Tai kalnų džiunglių medvarlė. Jų odos struktūra – visai kaip samanų. Šioms varlėms terariumas įrengtas taip, kad diena truktų lygiai dvylika arba keturiolika valandų, priklausomai nuo metų laiko. Be to, lempos šviesa turi būti tokio paties spektro kaip ir Vietnamo kalnų džiunglėse. Temperatūra – taip pat reguliuojama šildytuvu, kuris leidžia palaikyti ne mažiau kaip 27 laipsnių šilumą baseinėlyje.
Šias varles veisia tik keletas organizacijų visame pasaulyje. Mano varlytes išveisė latviai. Jie dalyvauja pasaulinėje programoje, kuri daugina baigiančias išnykti gyvūnijos rūšis. Jos pateko pas mus kaip genofondas. Bet kuriuo momentu jie gali pareikalauti tų varlyčių, kad galėtų padauginti ir išsaugoti pasauliui šią rūšį.
Atrodo, kad tai paprastas terariumas su varlytėmis. Ne visai taip. Ten auga ir orchidėjos, kiti augalai, kurie veisiasi ant medžių. Tai mažytis džiunglių kampelis, kur sukurtos kaip galima artimesnės sąlygos, kuriose jos gyvena. O tai nėra taip paprasta, bet labai įdomu.
- Kaip sugebate ir suspėjate pasirūpinti visais gyvūnais?
- Aš nuo pat vaikystės turėjau pomėgį auginti gyvūnus. Tai mano pašaukimas. Bet atvirai pasakius – sunkoka. Šiuo, gyvūnų priežiūros procesu, gyvena visa šeima. Kartą aš buvau ligoninėje, o žmonai atnešė aštuonis mėlynuosius zyliukus, nukentėjusius per audrą. Žmona visus aštuonis ir išaugino.
- Esate auginęs įvairiausių gyvūnų. Ar yra tokių, kokių nedrįstumėte auginti?
- Sunku pasakyti. Laikant gyvūnus, reikia atsižvelgti į jų biologinius bruožus. Yra toks labai malonus gyvūnėlis – pingvinas. Ir žmogaus nebijo, ir maitinti nesudėtinga. Bet aš jo neimčiau, kadangi jam reikia šalčio. Tai viena. Antra – gausiai teršia, nes tai žuvilesis paukštis. Tad prie geriausių norų, išlaikyti būtų neįmanoma.
- O galbūt yra tokių, kuriuos bijotumėte namuose laikyti?
- Mirtinai nuodingų vorų nelaikyčiau. Tai labai pavojinga. Jis gali pabėgti, tektų jo ieškoti. O jei jis naktį įlįstų į lovą, tai galėtų baigtis tragedija.
- Ar esate nukentėjęs nuo gyvūnų?
- Esu... Bjauriausias atvejis buvo tada, kai su universiteto delegacija išvykau į Armėniją. Mes dviese su mediku prof.Povilu Gaideliu iškeliavome į Aragaso užgesusį vulkaną, į kalnus. Na sakau, jei pamatysite kokį žaltį, duokite žinią. Jis tikrai pamatė žalčiuką, pakvietė mane. Tas žalčiukas jau buvo palindęs po akmenimis ir buvo matyti tik uodegos galas. Aš čiupau už jos, o pasirodo tai buvo Armėniška gyvatė. Ir ji man kaip reikiant įsisegė į pirštą. Turėjau nemažai problemų. Vėliau sužinojau, kad ji priklauso tai pačiai genčiai kaip mūsų angis, tai reiškia, kad iš šimto įkandimų mirtini būna du. Pirštas ištino, kaip stora sardelė, nuodai paplito po kūną. Man rekomendavo gerti mineralinį vandenį. Per naktį išgėriau kibirą mineralinio vandens ir išploviau nuodus. Bet nuodai vis dar veikė ir kitą dieną aš nualpau.
- O namuose gyvūnai buvo užpuolę?
- Ne, tokių atvejų nebuvo.
- Įdomu tai, kad jūs pirmenybę teikiate egzotiškiems gyvūnams, o kačių ar šunų neįsileidžiate į namus. Kodėl?
- Kadaise esu turėjęs ir katę, ir šunį. Bet, atvirai pasakius, tokius gyvūnus laikyti, kai augini paukščius, roplius ir kitus gyvūnus, yra pakankamai sudėtinga. Kartą namuose gyveno liputis. Paukščiukas, kuris laipioja medžių kamienais. Ir katė tuo metu gyveno. Kadangi liputis skraidė laisvai po namus, tai katei seilės varvėdavo. Vieną kartą neiškentė ir puolė. Nuo tos dienos katinukas iškeliavo į kitą šeimą.
Ir šuniukas gyveno. Bet su kitais gyvūnais jis nesuderinamas. Mūsų šeimoje gyvena tik laukinė gyvūnija, kuriai reikalinga žmogaus pagalba.
- Kaip supratau – pats gyvūnų neieškote? Juos atneša žmonės?
- Taip, dažniausiai žmonės atneša paliegusius laukinius gyvūnus ir aš juos stengiuosi išgydyti. Įsivaizduokite, vien pelėdų mūsų namuose gyveno šešios rūšys. Nuo žvirblinės pelėdos iki apuoko. Apuoką atnešė dzūkė moteris, suvyniojusi tą apuoką į rankšluostį. Jo koja buvo ištinusi, pūliuojanti. Aš jį išgelbėjau, paskui perdaviau prof.Tadui Ivanauskui.
Kita pelėda atkeliavo iš Krymo. Aš jos negalėjau paleisti į lietuvišką gamtą. Ir ji gyveno mūsų namuose. Sudaryti sąlygas, kad pelėdos, kurių negalėjau paleisti į laisvę, gyventų, buvo nepaprastai sunku. Buvo ir tokių atvejų, kai išgelbėti nepavyko.
- Ką, jūsų manymu, žmogui duoda gyvūnai, jų saugojimas, priežiūra, auginimas?
- Dar nesenai gyvūnai buvo laikomi mokyklose ar vaikų namuose, centruose. Tai buvo vadinami gyvieji kampeliai. Taip gyvūnai ugdė meilę gyvūnams ir tuo pačiu žmonėms. Savo televizijos laidose, kurios truko 40 metų, aš stengiausi įskiepyti meilę gamtai ir gyvūnams, netgi mažiausiems padarėliams. Ir tai ugdė meilę žmonėms.
- O dabartinės televizijos laidos apie gyvūnus meilės neugdo?
- Dabar dažniausiai rodo krokodilus, liūtus, gepardus, tigrus. Bet akcentuoja tai, kaip jie drasko kitus gyvūnus ar tarpusavyje kovoja. Tai ugdo žmonių susvetimėjimą. Taip skiepijama, kad žmogus žmogui – vilkas. Ar pastebėjote, koks susvetimėjimas atsirado tarp vaikų? Manau, kad tai, ką aš rodžiau vaikams, nuėjo šuniui ant uodegos. Ir man dėl to labai liūdna.
- Ko jūs pats išmokote iš gyvūnų? Ką jie jums davė?
- Davė tik nematerialinę gėrybę. Aš pinigų neuždirbau. Juk man kainavo gyvūnų išlaikymas. Kaip matote, aš negyvenu rūmuose. Gyvenu paprasčiausiame blokiniame name. Ir aš džiaugiuosi, kad nugyvenau tokį gyvenimą, kokį nugyvenau. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje išliko visas tinklas draustinių, kad yra globojamos kai kurios upės ir upeliai. Meilė gyvūnams bei mano pirmoji knygutė „Jie neturi išnykti“ davė pagrindą pirmajai Lietuvos raudonajai knygai. Malonu duoti pradžią gėriui.
- Kokia jūsų nuomonė apie smurtą prieš gyvūnus? Juk žinios apie nušautus, pakartus, apdegintus šunis, kates ir kitus gyvūnus sklinda kone kasdien.
- Ir anksčiau buvo naikinami kačiukai. Būdavo, kad kaime atsivesdavo katė būrį kačiukų, kurių negalėjai ir neturėjai galimybių auginti. Žmonės juos dėdavo į maišą ir nuskandindavo. Bet nebuvo tokio viešo sadizmo. Sunku man žiūrėti, kaip kartais taikiniu patampa katė ar kitas gyvūnas. Esu radęs strėle persmeigtą balandį. Vargšas paukštis skraidė ir nešiojo strėlę savyje. O kas išauga iš tokių asmenų, kurie persmeigia paukštį ir paleidžia. Anksčiau ar vėliau iš jų išauga žmogžudžiai.
- Kodėl sadizmas prieš gyvūnus įsivyravo tarp žmonių?
- Mes nutolome nuo gamtos. Mes užsidarėme savo visuomenėje, kur materialinė gėrybė yra viskas. Materialinė gėrybė nugali meilę žmogui ir gamtai.
- Kodėl reikia leisti vaikams auginti gyvūną ir kodėl tėvai turėtų paisyti vaikų noro nupirkti, padovanoti gyvūną?
- Visais laikais aš sakiau, kad vaikai turėtų augintų bent kažkokį gyvūnėlį. Jei šeimoje auginamas koks nors gyvūnas – šuo, katė, žiurkėnas ar papūgėlė – tai skatinama meilė gyvūnui, kuri vėliau perauga į meilę žmogui. Mano manymu, seno brakonieriaus mylėti gamtos neišmokysi, o štai vaikui galima įskiepyti mylėti visa, kas gyva. Ir gaila, kad tai daroma vis rečiau.
- Esate daugelio knygų apie gamtą, gyvūniją autorius. Parašėte knygų ir vaikams. Ar planuojate rašyti dar vieną knygą?
- Deja, bet parašyti ir išleisti knygą yra ne taip jau paprasta. Paskutinė knyga išleista 2008 metais. Skyriau 80 metų gamtos klausimams nagrinėti, tad manau, kad jau gana. Jei ir parašysiu, tai nebent straipsnius aktualiais moksliniais klausimais.
- Jūsų namuose augo ir dar dabar gyvena laukiniai gyvūnai. Bet ar legalu namuose auginti iš natūralios gamtos paimtą gyvūną?
- Įstatymas draudžia tempti į namus bet kokius laukinius gyvūnus. Tačiau kaip man elgtis? Štai, svilikėlis pas mus gyvena, o gamtoje jis būtų žuvęs. Mūsų namuose, ant grindų patiesto laikraščio, net devynerius metus išgyveno lelys. Jo sparnas buvo visiškai sutrupintas. Ir ką tada daryti? Aš klausiau gamtos inspektoriaus: ką man daryti? Kur dėti tokį paukštį? Jaunųjų gamtininkų centrai perpildyti, o zoologijos sodas suluošintų gyvūnų nepriima. Jūs įsivaizduojate, gamtos inspektorius man pasiūlė išeitį – nužudyti. Ir kaip aš jam išaiškinsiu, kad tas gyvūnas yra išgelbėtas nuo pražūties? Neišaiškinsiu. Ir vis kartoja: mes žinome įstatymą ir žinome kokios nuobaudos jums gresia. Štai kur problema.
- Šitiek metų praleista su įvairiausiais gyvūnais. Ar, jūsų manymu, gyvūnas gali būti geriausias žmogaus draugas?
- Gyvūnas jaučia, jei jam yra skirta meilės dozė. Jis dažnai atsiliepia tuo pačiu. Jei labai mylėsi kažkokį gyvūnėlį, tai jis atsilieps tuo pačiu. Žinoma, meilė žmogui ir meilė gyvūnui negali būti tapatinama. Tačiau, kaip aš sakau, geras šuo visada bus ištikimas ir niekada neišduos, o geras draugas tau gali iškrėsti tokių šelmysčių, kad tu jį keiksi visą likusį gyvenimą. Va tuo ir skiriasi meilė žmogui nuo meilės gyvūnui.
