- Domėtis kinologija, parodomis ir veisliniais šunimis Marijampolėje, kur šunų mylėtojų renginių nėra daug, gana sudėtinga. Kaip įsitraukei į šią veiklą?
- Kai mūsų šeima įsigijo basethaundą Bruną, įstojau į Marijampolės tarnybinių ir dekoratyvinių šunų klubą „Draugas“. Jo prezidentė Irma Pūstelninkienė suteikė daug informacijos, skatino dalyvauti šunų parodose. Pamėginau parodų ringuose rodyti ne tik nuosavą šunį. Tuo pat metu savo jėgomis Marijampolėje įrengiau nedidelę Agility (šunų vikrumo varžybos) aikštelę, treniruotis veždavausi savo mišrūniukę Pają. Nebuvo lengva.
Šeštadienio miegą iškeisdavau į treniruotes, nuolat tampiau po miestą šuns transportavimo dėžę, su šunimi visur nukakdavau autobusu. Deja, po paskutiniųjų Agility varžybų Paja sunkiai susirgo, šiuo metu su ja nebesitreniruoju, tačiau keletą kartų per savaitę sportuoju su „skolinta“ Džeko Raselo terjere. Ištisus metus po pamokų treniravau parodų šunis. Vasarą savaitgaliais vykstu į parodas demonstruoti šunų arba dirbu ringe parodos asistente.
Savo mokyklinėje kuprinėje nuolat nešiojuosi skanėstų ir pavadėlių (Šypsosi).
- Jūsų namuose gyvena 3 šunys: Bruno, Paja ir Dičkis, tačiau tu juos dar pravardžiuoji fumfeliais?
- Savo šunis praminiau fumfeliais atsiradus Brunui (basethaundas Fumfel z Klubu XXL) – pirmajam mūsų šuniui su kilmės dokumentais, kuris atvėrė kelią į šunų parodas.
Gyvenu kaime, čia visuomet buvo šunų. Būdama dešimties pradėjau rūpintis pirmuoju savo šuniuku – mišrūne Mege. Visuomet norėjau, kad ji ką nors mokėtų. Lūžis įvyko tuomet, kai radau straipsnį apie šunų Agility sportą. Turiu padėkoti tėčiui, kuris sumeistravo kliūtis, bei mamai, kuri pastebėjo mano naują pomėgį ir nupirko paprastą knygelę apie dresūrą. Ją išmokau kone mintinai, o mano Megė per tą laiką išmoko pagrindines komandas.
- Sukūrei pirmąjį lietuvišką Agility blog‘ą, filmuoji, fotografuoji, rašai straipsnius apie šunis, sukūrei tinklapį – devyndarbė jaunoji kinologė. Ką veiksi po 10-15 metų?
- „Šuniškų“ darbų turiu daug, kartais viską atlieku paskutinę minutę. Lankiau fotografijos būrelį, tačiau jam skyriau nedaug laiko. Žurnalistikos kursuose nesu buvusi, kol kas užtenka konsultacijos su lietuvių kalbos mokytoja arba broliu bei sese, kurie baigė žurnalistikos studijas.
Kiek naudos iš mano užsiėmimų bus ateityje, nežinau, stengiuosi pasilikti tik tas veiklas, kurios teikia malonumą. Sunku pasakyti, ką veiksiu po 10-15 metų, bet nuo šunų tikrai nepabėgsiu. Norėčiau daugiau dėmesio skirti šunų parodų fotografavimui, taip pat tikiuosi kada nors teisėjauti mylimiausioms šunų veislėms.
- Išmokei šunis visokių triukų. O ko tu išmokai iš savo šunų?
- Šunys išmokė užsispyrimo, tikslo siekimo, kantrybės dirbant. Kiekvienas šuo vis kitoks ir kitaip mane pamoko. Vieni parodo, kad daug dirbant galima pasiekti gerų rezultatų, kiti primena, kad šuo gyvena ne dėl parodų taurių ar garbės pakylos. Šunys išmoko džiaugtis akimirka – akių kontaktu, geru judesiu ringe, atneštu kamuoliuku. Išmoko džiaugtis paprastais dalykais.
- Sako, kad šeimininkas su savo augintiniu supanašėja. Sugriauk mitą – juk negali būti panaši į 3 šunis?
- Negaliu sugriauti mito. Su visais trimis šunimis bendrauju kasdien – jie yra mano veidrodis, o aš – jų. Su Paja mes panašios veržlumu ir siekiu veikti tai, ką norime, nebijome pareikšti savo nuomonės. Kaip Dičkis, mėgstu bendrauti be jokios įtampos (iš šio šuns dar turėčiau išmokti atsipalaiduoti). O su basethaundu Brunu mus sieja kartais per didelis užsispyrimas.
- Šuns demonstravimas parodos ringe – ar yra šunų, kuriuos atsisakytum demonstruoti parodoje arba dresuoti?
- Taip, yra šunų vedlių, kurie atsisako dirbti su sudėtingais šunimis. Kadangi parodų „karjerą“ pradėjau su basethaundu, visi kiti šunys nebeatrodo labai užsispyrę. Nebijau dirbti nei su viena šunų veisle, nes kiekvienas šuo – naujas iššūkis, paprasčiausiai su kai kuriais tenka ilgiau padirbėti, užtat rezultatas dar labiau džiugina.
- „Anksčiau ar vėliau vis tiek pavyks!“ – rašai savo tinklapyje. Ar šį credo taikai tik Agility treniruotėse, ar ir kitose gyvenimo srityse?
- Norėčiau taikyti visur. Deja, visą laiką optimiste nebūsi... O Agility šis credo puikiai tinka. Net sunku suskaičiuoti, kiek nesėkmingų bandymų turėjome su Paja, tačiau vis tiek pavykdavo.
- Nesportiškasis basethaundas Brunas. Kokią vietą fumfelių gaujoje jis užima? Kas gaujos vadas ir kaip visi 3 šunys dalijasi tavo meilę?
- Nepasakyčiau, kad Brunas nesportiškas (Juokiasi)! Jis net moka įveikti kai kurias Agility kliūtis. Valdžią šunų gaujoje savo letenose tvirtai laiko kalytė Paja. Nors ji mažiausia, tačiau puikiai susitvarko su dviem „vyrukais“. Po jos – Brunas, o žemiausias laiptelis atiteko Dičkiui. Na, pasitaiko nesutarimų, šunys pavydūs, todėl Pają ir Dičkį vedžioju kartu, o Brunas labiau mano tėvų šuo, su juo mažiau užsiimu.
- Šuns tinkamo elgesio kodas pagal Gabiją.
- Svarbu ne komandos, o šuns socialumas, rami reakcija į dirgiklius.
- Šuns šeimininko gero elgesio kodas pagal Gabiją.
- Kuo mažiau tampyti pavadėlį, su šunimi elgtis gražiai, gerbti jį taip pat, kaip gerbiame savo draugus.
- Pasvajokime: už meilę šunims tau įteikia kinologijos burtų lazdelę. Ką pirmiausia padarytum?
- Pirmiausia pradanginčiau erkes! Dėl jų sukeliamų ligų jau nukentėjo ne vienas šuo.
