Tuo metu aktorių apniko didžiulė tuštuma ir liūdesys – pripratus prie keturkojo, gyventi be jo tampa sunku.
„Aš neįsivaizduoju, kaip galima vien tik kokias žuvytes auginti. Aišku, nieko nenoriu įžeisti – tame procese taip pat yra savitas pripratimas, savitas žavesys. Bet šuo yra šiek tiek daugiau“, - tikino aktorius.
Bendro gyvenimo su Paule pradžioje du negrynaveislius spanielius turėjęs Vytautas suvokė, kad keturkojams nugyvenus savo gyvenimą, norės išskirtinio šuns. Tokio, kad aplinkiniai atkreiptų dėmesį. „Kadangi bet koks aktorius yra narcizas, tai labai malonu, kai kas prieina ir sako: „Koks gražus šuo“, - su džiugesiu kalbėjo V. Rašimas.
Du mėnesius intensyviai ieškoję, rado savo išsvajotą ir išskirtinį keturkojį – anglų springerspanielį, kurį pavadino Mūza. Anot aktoriaus, anglų springerspanielių Lietuvoje yra vos keli.
Mūza vienintelė iš visos vados buvo rudai baltos spalvos kailio. „Mes pasirinkome pačią ramiausią. Veisėja, matydama, kurį šunį renkamės, perspėjo mus: „Tik neapsigaukite. Tas ramus šunelis užaugęs gali būti tikras išdykėlis“, - prisiminė aktorius.
Veisėjos žodžiai pasitvirtino. Dabar, kai Mūza jau užaugo, ji šeimininkams vis primena, kad norėtų būti šeimos vadas. „Tam, kad šuo mūsų šeimos neužvaldytų, su juo tenka daug ir kantriai dirbti“, - tikino V. Rašimas.
Katinų nenori, o žuvyčių į lauką negali išvesti
Vaikystėje auginęs katiną, Vytautas didelių simpatijų šiai keturkojų rūšiai vis tik neturi.
„Negaliu nubrokyt katinų, negaliu. Tačiau aš esu žmogus-egoistas. Kai kitas padaras man sako „esu savarankiškas karalius“, man tai nepatinka. Čia aš noriu būti tas, kuris nurodinėja. Vaikystėje turėjau ir katiną... Bet šuo turi kažką tokio...“, - pasakojo jis.
Paklaustas, kodėl pasirinko šunį, o ne katę, sparnuotį, graužiką ar žuvytes, V. Rašimas pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė: „Žuvyčių į lauką neišvesi“.
Jo nuomone, šuo turi daugiau pliusų nei katinas. „Šuo priverčia iš ryto anksčiau atsikelti. Be to, taip gera puikiu oru pasivaikščioti po parką kartu su šunimi. O žiemą, kai būna šalta, - sėdi namie jaukiai įsitaisęs ant fotelio, o šuo susirango ant kojų. Šilta, gera“, - tikino aktorius.
Nuo meilės vaikams teko atpratinti
Mūza, pasak Vytauto, nepaprastai myli vaikus. Švelniai ir atsargiai žaidžia su ketverių metų sūneliu Jurgiu. Žinoma, būna, kad kartais ir pasigrumia. „Kai Jurgis buvo mažesnis, tai Mūza tik op ant jo ir stovi. O Jurgis guli po ja“, - šuns ir sūnaus imtynes prisiminė Vytautas. Tačiau dabar juodu jau pasidalinę teritorijas ir dėl vietos namuose nebekovoja.
Viena iš priežasčių, dėl kurių Mūzą reikėjo vesti pas dresuotoją, tai ne tik pastovus noras vadovauti, bet ir begalinė meilė vaikams. Vos tik pamačiusi kokį nors vaiką, akimirksniu puola į glėbį, laižo ir myluojasi.
Be artimųjų pagalbos šuns neaugintų
Kaip sakė Vytautas, šuo stiprina šeimos bendravimą. Mūza aktoriaus šeimą sucementuoja. Lygiai taip pat, kaip ir vaikas. „Tiek vaikas, tiek šuo ateidamas į šeima praturtina santykius. Šuo, visų pirma, atneša savo nuoširdžias akis. Kai tu jas pamatai, apie rūpesčius pamiršti“, - tikino aktorius.
Anot jo, šuo nuostabiai guodžia, jei skauda koją – ateina, palaižo, pagydo. „Vien ko verti nepakartojami rytai, kai Mūza ima lįsti po antklode ir lipdama iš lovos visą tą antklodę nusineša su savimi“, - su šypsena veide pasakojo Vytautas.
Kartais Mūza, palindusi po antklode, apsimeta Paule. Per sapnus Vytautas nebesupranta, kodėl Paulė dar neišėjo į darbą. O Mūza ramiausiai guli Paulės vietoje.
Kaip sakė V. Rašimas, kadangi aktoriaus gyvenimas nenuspėjamas ir spalvotas, gyvūną auginti nėra taip paprasta. Dažnos gastrolės, laiko stoka ir sudėtingas gyvenimo ritmas pačiam šuniui ne į naudą. „Pasakysiu sąžiningai: jei Paulė būtų aktorė, tai šuniukus augintume nebent savo išmaniuosiuose telefonuose. Arba tektų augint žuvytes“, - atviravo Vytautas.
Tačiau tiek vaiką, tiek šunį auginti ir buityje suktis padeda Paulės mama. Jei šios pagalbos neturėtų – šuns auginimas prilygtų jo kankinimui.
Šuns mušti nevalia
Tiek Vytautas, tiek Paulė Mūzai leidžia mėgautis gyvenimu. Ir lėkštėse maisto likučius išlaižo, ir skanėstų gauna, ir lovoje prie šeimininkų prisiglausti gali. Be to, visi nauji sūnaus žaislai jau kitą dieną tampa Mūzos nuosavybe. „Ji turi didžiulę meškiukų ir šuniukų kolekciją“, - juokėsi Vytautas.
Tačiau prireikus subarti ar sudrausminti šunį, Vytautas rankos pakelti nedrįstų: „Smurtas prieš šunis, yra lygu smurtui šeimoje. Tai tas pats, kas mušti žmoną“. Aktorius šventai įsitikinęs: šuo yra gyva būtybė, o prieš bet kokią gyvą būtybę smurtas yra negalimas.
„Yra daugybė būdų, kaip susitvarkyti ir be smurto. Taip, kartais šunį reikia griežčiau auklėti, bet jokiu būdu nemušti“, - tvirtino Vytautas.
Anot jo, žalodamas savo artimą, kariauji pats su savimi. Geriausias būdas pačiam tapti geresniu - siekti savo tikslo nepakeliant rankos. Daugeliui žmonių įsišaknijęs posakis „Jei bijo, vadinasi myli“, Vytauto manymu, yra klaidingas. Jei šuo bijo, vadinasi tik bijo. Ir tik laiko klausimas, kada jis tą baimę išlies ant tavęs ar kito žmogaus.
Kadangi Vytauto šuo Mūza yra socializuotas keturkojis, mieste gali vaikštinėti be antsnukio. Tačiau dėl tokio elgesio aktorius neretai sulaukia priekaištų ir nusiskundimų. Prieina koks žmogus ir piktinasi, kodėl šuo be antsnukio. „Man darosi keista, nes piktas tuo metu būna ne šuo, o žmogus“, - samprotavo aktorius.
Jo manymu, dėl gyvūnų priekaištauja tie žmonės, kurie neturi ir nėra turėję jokio gyvūno. „Tokiems norėčiau palinkėti įsigyti bent jau paukščiuką. Tegu paaugina, pasimoko prižiūrėti, kad bent nenugaištų“, - teigė Vytautas.
Šuo mėgsta vogti, bet atperka savo gerumu
Paklaustas, ką dažniausiai blogo namuose padaro Mūza, Vytautas nė nemirktelėjęs atsakė: „Vagia“. Anot jo, šis procesas darosi vis rafinuotesnis, ji vis labiau renkasi, ką vogti. „Gerai, kad nebevagia mano žirklių, neliko pavojaus, kad susižalos. Dabar mėgsta kotletus ir keksiukus“, - juokėsi aktorius.
Istorija, kai keksiukai buvo palikti ant stalo, ir žaibo greičiu jų nebeliko, Vytautui įstrigo labiausiai. „Visą laiką įtarėme, kad keksiukus pavogė Mūza, bet ji nepaliko jokių įkalčių“, - prisiminimais dalijosi Vytautas. Tai, kad keksiukus nukniaukė ji, Vytautas ir Paulė įsitikino tik tuomet, kai išėjus į lauką nebeužteko maišelių krūvelėms surinkti.
Kaip pasakojo Vytautas, visas niekšybes Mūza atperka savo nuoširdumu ir gerumu: „Turime labai gražų rytinį procesą: atsistojam visi prie lango ir žiūrim, kaip mamytė išvažiuoja į darbą, gražiai pamojuojam. O Mūza, užlipus ant palangės išlydėti Paulės, nebemoka nuo jos nulipti“.
Taip ir prasideda Vytauto šeimos diena.
