Vilijampolėje nuosavame name įsikūrusios aktorės ir režisierės svečius prie vartų pasitinka trys šunys.
„Čia Bondas, o kiti du – jo draugeliai, kaimynų šunys. Ši trijulė neperskiriama, nes mėgsta kartu lakstyti po gatvę. Bondas yra šios gaujos vadeiva“, – vos atidariusi namų duris augintinį linksmai pristato H. Šumilaitė.
Išgirdęs, kad kalba sukasi apie jį, Bondas pribėga prie šeimininkės. Ši jį paima ant rankų ir įneša į namus. Viso pokalbio metu šuo nesitraukia nuo H. Šumilaitės ir įdėmiai klausosi kiekvieno jos ištarto žodžio.
Vadina ištikimu bičiuliu
„Pasakysiu tiesiai, ką galvoju. Tikra moteris privalo turėti keturis gyvūnus: sabalą ant kaklo, jaguarą garaže, tigrą lovoje ir asilą, kuris už tai mokėtų.
Deja, visi šie gyvūnai manęs laukia ateityje, o šiuo metu mano ištikimiausias bičiulis yra šuo“, – tvirtino H. Šumilaitė.
Bondas humoristės namuose atsirado prieš šešerius metus. Jį dar visai mažą parsinešė kaimynų vaikai, tačiau šuo nuo pirmų dienų prisirišo prie H. Šumilaitės. Ši jam negailėjo ne tik dėmesio, bet ir gardesnio kąsnio.
Kai kaimynai prieš kelerius metus išsikraustė, šunį paliko aktorei, kurios kieme Bondas praleisdavo daugiau laiko nei jų namuose. H. Šumilaitė netruko mišrūną įsileisti į savo namus.
Skanėstų kaulijo iš kaimynų
Aktorė juokavo, kad jos šuo nebaigęs jokių aktorinių mokslų, tačiau artistiškumo jam niekada netrūko.
„Bondo sugebėjimų reikšti nuotaiką ir rodyti grimasas galėtų pasimokyti net kai kurie aktorystės meną studijuojantys jaunuoliai“, – tikino H. Šumilaitė.
Aktorė sakė, kad Bondas nuo mažens mėgsta būti matomas. Jam patinka fotografuotis ir filmuotis. Tačiau pozuoja jis tik reportažus rengiantiems žurnalistams ar H. Šumilaitės bičiuliams.
„Eiti į sceną ir vaidinti publikai šis šuo nesutvertas. Jo niekada neimu eidama vaidinti ar repetuoti. Bondo nepamatysite ir šunų parodose ar varžybose, kuriose man dažnai tenka teisėjauti“, – pasakojo moteris.
Mėgsta tik šviežią mėsą
H. Šumilaitė su šypsena prisimena, kaip pirmaisiais metais šunį ji bandė perauklėti, tačiau visos pastangos nuėjo perniek. Keturkojui kaskart pavykdavo šeimininkę pergudrauti arba suminkštinti jos širdį.
Viena Bondo išdaigų – sugebėjimas įsitaisyti aktorės drabužių spintoje. Net kai keletą kartų H.Šumilaitė stipriai užstūmė spintos duris, šuo kažkokiu būdu naktį vis tiek į ją įslinkdavo, o ryte lyg niekur nieko tyliai išlįsdavo. Pastebėjusi tokią gudrybę aktorė nutarė leisti šuniui nakvoti spintoje.
H. Šumilaitė nesėkmingai kovojo ir mėgindama pakeisti keturkojo mitybos įpročius.
„Bondas ėda tik šviežią mėsą. Ir ne bet kokią. Jis labai mėgsta jautieną, kurią įpirkti šiais laikais gana sunku. Keletą kartų bandžiau mėsą pakeisti kitu ėdalu. Tačiau šuo jo ne tik neėdė, bet pradėjo lankytis pas kaimynus, kur nutaisęs alkaną miną kaulijo skanėstų.
Grįžęs namo jis atsisėsdavo prie pilnos savo lėkštės ir žiūrėdamas man į akis dūsaudavo tarsi mėnesį būtų alkanas. Tokio šuns šantažo neatlaikiau ir jokio kitokio ėdalo nekišu“, – pasakojo H. Šumilaitė.
Pririšti prie būdos nepavyko
Ne ką geriau aktorei sekėsi Bondą sulaikyti nuo lakstymo aplinkinėmis gatvėmis.
„Kad ir kaip stengiausi neleisti augintiniui pasprukti iš kiemo, tai nepadėjo. Todėl nutariau jį pririšti lauke prie būdos“, – sakė aktorė.
Protestuodamas prieš tokį šeimininkės elgesį Bondas dvi dienas nelakė vandens ir nieko neėdė, atsisakė net žalios mėsos. Keturkojis buvo nutaisęs tokį liūdną ir kartu nustebusį snukį, tarsi klaustų: už ką man tai?
Tąkart moteris pajuto ne tik gailestį, bet ir gėdą – lyg būtų kokia beširdė gyvūnų kankintoja.
Kai aktorė atrišo šunį, šis buvo toks laimingas, kad atsidėkodamas iš karto puolė laižyti šeimininkei veidą ir rankas. Paskui jis keletą valandų lakstė po gatves. To džiaugsmo neatsisakė ligi šiol.
Laukia autobusų stotelėje
H. Šumilaitė tikino, kad nuo pat pradžių tarp jos ir Bondo užsimezgė labai artimas ryšys. Kartais moteriai atrodo, kad šuo ją supranta iš pusės žodžio ar net skaito jos mintis.
„Man vis dar neaišku, iš kur Bondas sužino, kada aš grįšiu iš miesto į namus. Likus maždaug dešimčiai minučių iki mano parėjimo, Bondas mano motinos pradeda prašytis išleidžiamas į lauką. Šuo atbėga prie gatvės ir laukia, kol aš išlipsiu iš autobuso“, – apie ištikimą keturkojį pasakojo kaunietė.
Dažnai autobusų stotelėje H. Šumilaitės laukia ne tik Bondas, bet ir nuolat jam draugiją palaikantys kiti šunys.
Šuns rišti nereikia
Egidijus Brazys
Kinologas
„Prieš ruošiantis šunį rišti prie grandinės, pirmiausia reikėtų pagalvoti, ar jums jo reikia. Šuo yra naminis gyvūnas, kuris turi augti ir bendrauti kartu su šeimininku.
Rišami gyvūnai patiria stresą, dėl to tampa agresyvūs, cypia ar kaukia, pradeda kandžiotis. Jų kailis kaklo srityje dažniausiai nusitrina, atsiranda žaizdos. Tai yra ne kas kita, o gyvūnų kankinimas.
Mažų veislių šunys turėtų gyventi namuose, o dideliems reikia įrengti voljerą.“
