Kai kas nors nusistebi, kad Viktoras gali išmokyti šunį paklusnumo, vyras pusiau juokais atšauna: manęs pusė Vilniaus šunų klauso, kodėl jūsiškis turėtų neklausyti?
Supraskite – likusių keturkojų jis nėra dresavęs.
Vilnietis veisėjas, šunų dresuotojas, kinologas, teisėjaujantis šalies ir tarptautinėse parodose, įsitikinęs, kad šuo niekada neišduos. Žinoma, jis gali pabėgti. Bet jei jis dresuotas ir turi gerą ryšį su šeimininku, nepabėgs.
Posakis „šunį atskirsi pagal jo šeimininką“ Viktorui neaktualus. Jo telefono kontaktų sąraše įvesta daugybė šunų vardų. Mat šunų dresuotojas savo auklėtinių vardus įsidėmi labiau nei šeimininkų pavardes.
„Pavyzdžiui, šalia telefono numerio užrašyta – Lena, kalė iš Vokietijos“, – nusijuokė kinologas. Humoro jausmo, kaip ir talento suprasti šunis, vyrui netrūksta.
Tad Viktoras gali sau leisti ir pasigirti. Jis ne tik tūkstančiams žmonių palengvino santykį su augintiniu, bet ir išugdė daugybę įvairių varžybų ir čempionatų laureatų. Kai kurie jo dresuotų šunų šeimininkai, įkvėpti Viktoro, jau patys dirba kinologais, skina laurus parodose ir veisia šunis.
– Ar būna, kad svetimas šuo pripranta prie jūsų labiau nei prie šeimininko?
– Priklauso nuo šeimininko. Yra buvę ir tokių, kurių šunį auklėjau pusę metų ir šeimininko nemačiau. Paskui atvažiavau pas juos – stovi kažkoks vyras, įkišęs ranką į voljerą. Aš jam rėkiu: atsargiai, šuo gali įkąsti! O jis man: aš – šeimininkas. Malonu, aš – dresuotojas. Taip susipažinome po pusės metų.
Kitą kartą rengiau šunį specialiems egzaminams – pėdsekystės, nusikaltėliui sulaikyti. Po egzaminų atsisveikinome.
Po kiek laiko skambina man šeimininkas ir sako: „Klausyk, gal tu porą kartų per savaitę atvažiuok pas mus, nes šuo sėdi prie vartelių ir TAIP tavęs laukia?“
– Ar esate atsisakęs dresuoti šunis?
– Pastaruosius metus tenka atsisakyti. Jau nebesistengiu dresuoti visų šunų. Visko neapžiosiu. Anksčiau važinėdavau į individualias treniruotes, o dabar to beveik nedarau. Sklando tokios kalbos: jeigu Viktoras jau važiuoja, vadinasi, šuo talentingas.
Bet aš – ne stebukladaris. Jei kas nors prašo, kad padėčiau jų šuniui perprasti specialią dresūrą, o aš matau, jog šuo nepajėgus, atsisakau.
Ne kiekvienas žmogus gali tapti dainininku ir ne kiekvienas šuo gali tapti pėdsekiu.
– Kokių sulaukėte keisčiausių šeimininkų prašymų?
– Kai šeimininkas negali pagauti šuns kieme, jam reikia paprasčiausios dresūros. Dažniausiai manęs prašoma išmokyti, kad šuo eitų greta netampydamas pavadžio ar kad eitų namo. Tam užtenka 15 minučių.
Šeimininkas stebisi: kaip paprasta. Aišku, galėčiau pas jį du mėnesius važinėti ir tik paskui tai padaryti, bet neturiu laiko žaisti.
– Kaip pasikeitė dresūros principai nuo tada, kai pradėjote dirbti?
– Beveik visą gyvenimą aš su šunimis – nuo 16 metų. Atsimenu pirmuosius Lietuvoje vykusius dresūros seminarus, per kuriuos nenaudojama jėga.
Tada buvo atradimas, kaip, remiantis šunų instinktais, galima priversti keturkojį paklusti. Nuo tada dresūros principai dar labiau pasikeitė. Kai kuriais jų abejoju – pastaraisiais metais tapo madinga bekonfliktė dresūra, tik su gerais žodžiais.
Po tokios dresūros atveda pas mus 6–8 mėnesių šunis, nežinančius komandos „ne“ ir nieko neklausančius.
Tokiais atvejais šunų iš naujo dresuoti nereikia, tik pakoreguoti. Stebina mane ir naujoviški dresūros treneriai, mokytojai, kurie internetu baigia kursus ir jau skelbiasi esą profesionalai.
– Dabar daug rodoma ir kalbama apie smurtą prieš šunis. Kaip į tai reaguojate?
– Neseniai žiūrėjau tokį filmuotą vaizdelį, kad man širdis galėjo sustoti. Jei pats savo akimis tai pamatyčiau, baudžiamoji byla tokiam žmogui būtų.
Baisu, ko žmonės pridaro. Nemanau, kad anksčiau to nebuvo, tik nebuvo galimybių viešinti.
– O šuns elgesys gali išduoti kokias nors šeimininko paslaptis?
– Iš elgesio nelabai pasakysi, bet iš šuns fizinės būklės iškart galiu pasakyti apie šeimininką – tingi jis ar ne prižiūrėti šunį.
O kaip elgiasi? Na, šeimininkas juk nekaltas, kad jo šuo šiek tiek bailus arba pernelyg aktyvus. Kiekvienas šuo turi charakterį. Bet jeigu vedamas gatve šuo visus sutiktus šunis puldinėja, o šeimininkas tai leidžia, tai jau žmogaus klaida.
– Kaip išsirinkti tinkamą šunį?
– Jeigu reikia draugo, nueikite į prieglaudą ir pasiimkite. Bet bėda, kad pas mus tose prieglaudose nedaroma jokių testų agresijai nustatyti. Pats pažįstu keletą žmonių, kurie pasiėmę iš prieglaudos šunį po dviejų savaičių turėjo jį grąžinti.
Bet jei šuo yra sveikos psichikos, tik prieš patekdamas į prieglaudą nukentėjo nuo žiaurių žmonių, apsigyvenęs pas gerus šeimininkus nepuls keršyti.
Būna, ateini pas veisėją rinktis šuniukų, o jie pasislepia po lova. Iš tokios vados jokiu būdu nepatarčiau rinktis. Veisėjo paaiškinimas, esą šuniukai nematę didelių vyrų ar panašiai, – tik apgaulė.
– Kokios šunų veislės tinka žmonėms, kurie nemėgsta daug judėti?
– Turiu namuose du tokius. Jie – pliušiniai. Jeigu tingi valyti dulkes, juos galima sudėti į maišelį. Dar yra žuvytės. Bet akvariumą irgi reikia prižiūrėti.
Kuo mažesnis šuo, tuo daugiau priežiūros. Aš kartais rytą atsikėlęs pažiūriu pro langą ir klausiu savęs, kodėl ne žuvytes mes veisiame? Bet po akimirkos rengiu šunims kombinezonus, pats apsirengiu ir einame į lauką.
– Dabar populiaru keliauti su šunimis. Ar visos veislės tinka kelionėms?
– Keliauti gali visi šunys, tik reikia tinkamai tai daryti. Pavyzdžiui, jeigu šunį vešite ne specialiame aptvare ar nepririštą, Vokietijos automagistralėse gausite didelę baudą.
Mano šunys keliauja į mišką specialiame narve. Vienas pažįstamas išsiruošė visam mėnesiui į Portugaliją su Neapolio mastinu. Įsivaizduokite – 70 kilogramų, šnopuojantis, raukšlėtas. Jeigu šuo normalios psichikos, jokių rūpesčių nekyla.
Daugiausia problemų kyla, kai šuo nekontroliuoja savo elgesio, o šeimininkas nekontroliuoja šuns. Einu miške su savo penkiais keturkojais, pasakau komandą, jie sustoja už nugaros, prasilenkia su kitu šunimi ir po kitos komandos bėga. Net galiu nepririšti.
– Kokias klaidas daro žmonės, įsigiję šunį?
– Blogai, kai augintiniui leidžia vieną dieną kur nors pagulėti, o kitą toje vietoje jau negalima. Kai duoda sumuštinį nuo stalo, bet kitą kartą jokiu būdu negalima.
O reikia elgis taip: jeigu šiandien negalima, tai nebuvo galima nei vakar, nei bus galima rytoj. Tiesiog negalima. Šuo juk nesupranta ir kitą dieną dar labiau reikalaus to iš šeimininko.
– Ar galima besąlygiškai pasitikėti savo šunimi?
– Aš galiu pasitikėti, kad jis neįkąs man, mano šeimai, mano augintiniai tikrai nenuskriaus vaikų.
Jie alpsta iš meilės vaikams. Viskas priklauso nuo to, kaip veisėjai renka poras.
Nesakau, kad man nesvarbu, ar šuo gražus. Bet jeigu tėvas nestabilios psichikos ar turi kitokių problemų, pavyzdžiui, genetinių ligų, jokiu būdu nesirinksiu tokio patino. Net jei jis būtų daugkartinis pasaulio čempionas.
– Ne vienas jūsų dresuotų keturkojų šeimininkas sakė, kad turite talentą suprasti šunis. Ar jie gali kuo nors jus nustebinti?
– Dar ir kaip. Prieš važiuodamas susitikti su jumis pasakiau: būsime netoli veterinarijos klinikos, tad kartu paimkime du šunis – ir dukrą, ir mamą, nes pastarajai reikia pas veterinarą.
Rytą pašnekėjome, o kai pradėjau ruoštis, ji jau stovi prie durų. Ir negaliu suprasti! Juk niekada vidury dienos neiname pasivaikščioti.
Vieną šunį ilgai auklėjau ir jis įprato laukti manęs prie įvažiavimo į kiemą. Kartą sumaniau užsukti pas šeimininką netikėtai, nes norėjau parodyti automobilį, kurį buvau ką tik nusipirkęs.
Ir ką gi manote? Šuo elgėsi taip pat – laukė. Būtų galima spėlioti, kad jis atpažino automobilio garsą, bet juk aš nauju atvažiavau.
– Ką šunys supranta?
– Kad ir kaip daugeliui šeimininkų atrodytų, šunys žmonių kalbos nesupranta. Reaguoja į raktinius žodžius, intonaciją, veido išraišką. Jie – puikūs veidotyrininkai. Jei barsiu šunį juokdamasis, jis to kaip auklėjimo nepriims, bus kaip tame anekdote apie tarakonus.
Žmogus pasiskundė draugui, kad namuose priviso tarakonų ir niekaip negali jų išnaikinti.
Draugas patarė: kai grįši namo, smarkiai trenk lauko durimis ir palik jas atviras, o įėjęs į kambarį piktu balsu liepk tarakonams nešdintis, sakyk, kad nejuokauji, ir jokiu būdu nesijuok. Tada stebėk, kas vyksta.
Žmogus grįžęs namo taip ir padarė. Surėkė garsiai ir stebi: iš visų kampų nuleidę galvas ėmė lįsti tarakonai ir eiti pro duris lauk. Visi išėjo ir jau paskutinis eina labai nuliūdęs, lazdele remdamasis, šlubuodamas.
Žmogus neiškentė ir pradėjo juoktis. Tarakonas pakėlė galvą, sušvilpė ir garsiai suriko: „Chebra! Grįžkite atgal – šeimininkas pajuokavo!“
