Apie tai portalui lrytas.lt patvirtino šunelio šeimininkas, raitelis Antanas Narmontas.
„Nebeturiu Alšio, praradau draugą. Dar negaliu atsigauti, negaliu patikėti. Net joti nesinori, be jo niekur juk nejodavau. Jis gyveno pas mane, Gražaičių kaime su eržilu Kaktusu. Atrodo, kad tai tik gyvūnas, bet kai jo netenki – didžiulė tragedija“, – sielvarto apimtas sakė vyras.
Apie Alšio gyvenimą ir jo istoriją skaitykite čia.
Anot jo, Alšis buvo laisvas, tad ir namuose gyveno laisvai.
„Jis buvo man viskas. Tokių šunų turbūt nebūna – paprastas, bet labai protingas. O juk po žygio važiuodavom į edukacinius susitikimus. Jis buvo labai draugiškas, nieko nėra užgavęs. Bet ir saugodavo, kada reikia – palodavo. Vykom į du žygius su juo. Paskui po Lietuvą daug keliavom. Jis net premjero Andriaus Kubiliaus kėdėj yra sėdėjęs“, – trumpais prisiminimais dalijosi A. Narmontas.
Vyras pasakojo, kad šuneliui mėgino pagelbėti veterinarai, bet išsaugoti jo gyvybės jau nebuvo įmanoma. Auglys išsikerojo ir užspausdavo žarnas.
Gyvūnas, kurio amžius nebuvo aiškus, nugaišo dėl auglio žarnyne praėjusį ketvirtadienį. Šeimininkas jį palaidojo šalia namų esančiame eglyne.
„Jis taip buvo pripratęs prie Kaktuso, geri draugai buvo. Nežinau, ar Kaktusas benorės keliauti be Alšio“, – svarstė šuns netekęs raitelis.
Rausvaplaukio mišrūno Alšio istorija išties nepaprasta. 2010 metais, keliaudami Juodosios jūros link, raiteliai pietauti stabtelėjo netoli Lietuvos-Baltarusijos sienos, prie Alšėnų pilies griuvėsių. Ten pamatė valkataujantį šunį, kuris, gavęs kąsnį kitą nuo žygeivių pietų, ryžosi keliauti drauge su raiteliais.
Alšis kone 2000 kilometrų lėkė paskui žirgus iki Juodosios jūros. Bėgti negalėjo tik tada, kai buvo smarkiai apsirgęs, bet išgijęs vėl leidosi paskui žygio draugus. Po kelionės Alšis apsigyveno Pakruojo dvare, kur namus rado ir vienintelis žygio eržilas Kaktusas. Vėliau ir šuo, ir žirgas persikėlė į A. Narmonto sodybą. Kol Alšis buvo gyvasm jiedu su Kaktusu buvo geriausi draugai, nė dienos neištveriantys vienas be kito.
