Didžiai moters nuostabai, smagus augintinės kadras kaip virusas pasklido internete.
„Jau po savaitės draugai pradėjo rašyti, kad mano Leilos nuotrauka dalijasi daugybė žmonių Amerikoje, Rusijoje, Islandijoje.
Las Vegase šia nuotrauka buvo pasidalyta net 314 tūkstančių kartų!
Juokingiausia, kad tame įraše paskelbta ir dizainerio, numezgusio šuniukui suknelę, paieška“, – stebėjosi I.Vaicekauskienė.
Vos paaiškėjo, kas aprengė kalytę, į Ingos paštą kasdien ėmė plūsti laiškai su užklausomis, ar galima įsigyti panašių drabužėlių, arba prašymais atsiųsti instrukcijų, kaip juos numegzti.
Vienas už kitą žavesnių drabužėlių turi ne tik Leila, bet ir kita Ingos augintinė, taip pat rusų toiterjerų veislės kalytė Šeila. Visus juos Inga numezgė pati.
Drabužėlius savo kalytėms moteris pradėjo megzti ne šiaip sau. Aprengti mažyles būtina, nes jos ypač jautrios šalčiui. Tai moteris sužinojo iš veterinaro.
„Kai pirmą kartą nuvežėme jas pas veterinarą, išgirdome daug taisyklių, kurių reikės laikytis.
Sužinojome, kad toiterjerams griežtai negalima duoti jokio žmonių maisto, būtina šerti vien skirtu specialiai jiems. Paaiškėjo, kad tai – tikra tiesa, nes kartą davę paragauti mūsų maisto mažąją Leilą gydėme lašelinėmis“, – prisiminė moteris.
Veterinaras paminėjo ir tai, kad šie mažaūgiai ir mažasvoriai šunyčiai labai jautrūs šalčiui, o minusinėje temperatūroje lauke gali nualpti.
„Iš pradžių tik juokas ėmė, nes buvo sunku tuo patikėti. Bet po to pati pamačiau, kad jos kažkokiu mistiniu būdu nustato – šalta lauke ar ne. Jeigu būna nors keli laipsniai šalčio arba didelė drėgmė, kalytės net nekelia kojos pro duris“, – stebėjosi Inga.
Norėdama, kad mažylėms būtų šilčiau vėsiomis dienomis, Inga numezgė vilnos sukneles, prie jų priderino ir kepuraites.
„Iš pradžių kalytės su jomis jautėsi nejaukiai. Net pajudėti bijodavo. Aprengi, o jos sėdi vietoj lyg lėlytės“, – juokėsi Inga.
Dabar prie suknelių kalytės jau priprato, tik kepuraičių nenori dėvėti. Matuotis drabužėlių augintinės taip pat nelabai mėgsta, tad moteris juos numezga beveik nematuodama.
„Turiu jų matmenis, jie nesikeičia jau metus, tad sukneles galiu numegzti ir be primatavimų“, – juokėsi klaipėdietė.
Žiemą, kai ir namie būna vėsiau, kalytės papuošiamos suknelėmis, o kai nešalta, apsieina ir be drabužėlių.
„Ir batelius bandžiau auti, kai lauke prisnigo, tačiau juos nusiavė žaibišku greičiu.
Mielai pirkčiau joms ir siūtus rūbus, tačiau parduotuvėse visi joms gerokai per dideli! O tokių mažų dydžių Lietuvoje dar neradau“, – atsiduso šeimininkė.
Pamatę stilingąsias toiterjeres žmonės dažniausiai šypsosi.
„Sulaukiu nemažai gyvūnų mylėtojų prašymų, kad ir jų augintiniams ką nors numegzčiau, tačiau šiuo metu daugiausia dėmesio ir laiko skiriu moteriškiems mezginiams“, – pasakojo I.Vaicekauskienė, kuri yra moteriškų drabužių dizainerė ir mezginių studijos „Le Velvet Luxury Knitwear“ įkūrėja.
Mažosios augintinės Ingos namuose atsirado po vieno liūdno nutikimo.
„Prieš dvejus metus Kalėdų išvakarėse į mūsų namo kiemą priklydo alkanas, sergantis, mažytis juodas kačiukas.
Vaikų džiaugsmui, įkurdinome jį savo namuose, išmaudėme, paruošėme guolį, pašėrėme.
Tačiau kačiukas vis silpo akyse, tad kitą rytą, nuvežę jį pas veterinarą, išgirdome, kad jis labai serga ir negyvens, todėl jį reikėtų užmigdyti.
Atsisveikinimas buvo labai skausmingas.
Vaikai ilgai to negalėjo pamiršti ir vis užsimindavo, jog nori augintinio. Todėl praėjus pusmečiui mūsų namuose apsigyveno rusų toiterjerė Leila“, – prisiminė Inga.
Kadangi visi rytą išskubėdavo kas į darbus, kas į mokyklas, Leila namie likdavo vienui viena.
Kai namiškiai vėl susirinkdavo namuose, jos džiaugsmui nebūdavo ribų – inkšdavo, lodavo, braižydavosi, šokinėdavo, kąsdavo į nosį – taip reikšdama savo džiaugsmingas emocijas, kad šeimininkai grįžo namo.
Ji sekiodavo namiškius iš paskos ir nė per žingsnį nesitraukdavo – net į vonios kambarį verždavosi.
„Visi matėme, kad jai likus vienai iš tiesų liūdna. Todėl po kelių mėnesių parsivežėme antrąją toiterjerę – Šeilą. Baiminomės, ar sutars, ar norės būti kartu. Bet nuo pat pirmosios dienos jos tapo neišskiriamos.
Dabar namiškių gali ir visą dieną nebūti – kalytės turi daug veiklos. Žaidžia, bėgioja, genasi viena kitą. Susipyksta tik dėl mūsų dėmesio – kuri pirma ant kelių užšoks, kuriai pirmai skanėstas atiteks“, – apie dvejų metų augintines kalbėjo Inga.
Toiterjerės spėjo įvesti savas taisykles
Rusų toiterjerų veislės šuniukai yra labai smalsūs, aktyvūs, šoklūs ir skardžiabalsiai.
„Manau, kad būtų sunku auginti rusų toiterjerą šeimoje, kurioje gyvena kūdikis. Šie šuniukai dėl menkiausio krebždesio kieme gali sukelti tikrą aliarmą. Nesvarbu, kad jokio pavojaus nėra, jų lojimą girdės visi kaimynai. Žinau, kokia svarbi yra tyla užmigdžius mažylį, o su toiterjerais niekada negali numatyti, kada ji bus sutrikdyta“, – įspėjo I.Vaicekauskienė.
Dar viena šios veislės šuniukų savybė yra nepamatuota drąsa. „Pamenu, mūsų kieme prieš metus meistras mūrijo tvoros stulpelius. Mano toiterjerės per laukujų durų stiklą nenuleido nuo jo akių. Stebeilijosi kelias dienas, pyko, lojo, kas čia toks svetimas po jų kiemą vaikšto. O kai gavo progą išbėgti į lauką, pasileido tiesiai prie jo. Įsivaizduokite, šunelis tik 15 cm ūgio, vos nuo žemės matyti, sveria 1,5 kg, o atbėgęs prie stambaus, tvirto sudėjimo vyriškio suka gal dvidešimt ratų aplinkui, piktai skalija plonu skardžiu balseliu. Kai neapsikentęs meistras atsistoja, strimgalviais bėga slėptis man už kojos. Bet loti nesiliauja!“ – kvatojosi Inga.
Ne kartą narsuolės netgi triskart didesnį kaimynų taksą vijosi aplink namą. Šis nuo tokių užpuolikių bėgo neatsigręždamas.
Toiterjerėms nesvetimos ir išdaigos. Kadangi jos labai smalsios, visi ne vietoje palikti daiktai būna sugraužiami iki skutelių.
„Nesuskaičiuoju, kiek kartų netyčia palikusi savo kosmetikos krepšelį ant grindų radau sugraužtus lūpų dažus, akių pieštukus. Jei kur namie atsiranda koks plyšelis ar nuskilęs baldo kraštelis, tai gali krapštyti nesustodamos. Kartą po nakties atradau nuo sienos nukrapštytą kištukinio lizdo dangtelį, o su juo ir nemažą gabalą naujai išklijuotų tapetų“, – atsiduso kalyčių šeimininkė.
Auginant toiterjerus ir ant valgomojo stalo negalima palikti jokių skanėstų, nes, pasirodo, tokiems šuniukams užlipti ant stalo – vieni niekai.
„Kadangi aš pati labai mėgstu saldumynus, saldainių namie yra visada. Tik po kiek laiko supratau, kur jie dingsta nuo virtuvės stalo. Kartą kepiau sausainius ir, palikusi tešlą ant stalo, atsitraukiau kelioms sekundėms atsiliepti telefonu. Grįžusi radau mažos kojytės įspaudą tešloje. Vadinasi, spėjo apžiūrėti, paragauti ir pauostyti“, – pasakojo Inga.
Toiterjerės netgi vonios duris sugeba atsidaryti. „Niekaip nesuprasdavau, kaip čia yra – išeidama į darbą uždarydavau duris į visus kambarius, o grįžusi vis rasdavau vonioje visiškai išvyniotą tualetinį popieriaus ritinėlį. Trūko kantrybė, tad vieną dieną patykojau. Pasirodo, gerokai įsibėgėjusi ir šoktelėjusi visu svoriu ant durų rankenos mažoji Leila jas atidarė per tris sekundes!“ – iki šiol stebisi šeimininkė.
Tad namuose toiterjerės spėjo įvesti savas taisykles. Bet mažylės yra tokios žavios, kad šeimininkai greitai atleidžia už visas išdaigas.
