Prieš savaitę, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnė Ligita Jovaišienė šiukšlių konteineryje rado išmestą mažą šuniuką. Išėjusi išmesti šiukšlių išgirdo inkštimą, o pažiūrėjusi vidun, tarp šiukšlių rado gyvūną.
Pareigūnė gyvą „radinį“ parsinešė namo, tačiau jo pasilikti neturėjo galimybės, kadangi namuose jau penkerius metus karaliauja šuo Čipas. Socialiniame tinkle „Facebook“ L. Jovaišienė pranešė apie šį žiaurų elgesį ir jau tą pačią dieną šuneliui surado naujus namus.
Tačiau ne visos istorijos baigiasi taip laimingai. Yra gyvūnų, kurių išgelbėti nepavyko, kiti žiauraus elgesio pasekmes jaučia visą gyvenimą ir, žinoma, yra daugybė kenčiančių gyvūnų apie kuriuos niekas nežino.
Gresianti bausmė sugriežtinta, tačiau negąsdina
2015 m. birželio 23 d. Seimas priėmė įstatymų pataisas, kurios sugriežtina atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnai. Jų sprendimu buvo numatyta teisė atimti gyvūną iš šeimininkų, jei jis yra kankinamas ar neprižiūrimas. Taip pat sugriežtintos bausmės skriaudikams.
Už žiaurų elgesį su gyvūnu gresia piniginės baudos nuo 50 iki 2 300 eurų, viešieji darbai arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Bausmė priklauso nuo to kokią traumą gyvūnas patyrė bei nuo to ar žmogus už tai baustas pirmą kartą, ar tai pasikartojantis nusikaltimas.
Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Revita Janavičiūtė teigia, jog atvejų, kuomet žmonės žiauriai elgiasi su gyvūnais, tikrai yra, tačiau tokių nusikaltimų statistika nėra vedama. Tad ir realaus problemos masto niekas negali įvardinti.
Nors oficialių duomenų apie tai ar baudos įbaugino gyvūnų skriaudikus nėra, tačiau praktika rodo, jog skaičius nesikeičia, o sugriežtinta atsakomybė negąsdina. Gyvūnų globos organizacijos „LESĖ“ direktorė Vesta Auškalnienė teigia, kad nuo žmonių nukentėjusių gyvūnų gretos nemažėja, o prieglaudos patalpos sausakimšos: „Paliktų gatvėje, miškuose ar net sužalotų gyvūnų pas mus labai daug ir jų nemažėja. Atiduodame vieną kačiuką, o atrandame penkis“.
Keletas žiaurų atvejų
V. Auškalnienė pasakoja, kad vienas paskutiniųjų atvejų buvo itin žiaurus, kuomet spaudžiant dideliam šalčiui sužalotas šuo buvo pririštas prie medžio miške ir paliktas. Gyvūną pastebėję žmonės paskambino į gyvūnų globos organizaciją, nes šis buvo sužalotas ir labai išsigandęs, todėl neprisileido jų šalia savęs.
„Į įvykio vietą atvykęs savanoris pamatė kraupų vaizdą: patinėliui, kažkokiu nesuvokiamu būdu, buvo išplėšti lytiniai organai, jis kraujavo, buvo labai sušalęs ir išsigandęs. Šiaip ne taip pavyko jį išlaisvinti ir nuvežti į veterinarijos kliniką“, – prisimena organizacijos direktorė.
Visai neseniai organizacijos pagalbos prireikė ir nieko nematančiam šuniui. Gyvūnas buvo atvežtas į nedidelį kaimelį ir ten paleistas. Kaimo gyventojai pastebėjo dar nematytą, aplinkoje nesiorientuojantį ir sušalusį gyvūną.
„Vietos gyventojai vienas kitą gerai pažįsta ir žino, kad tai ne kaimo gyventojų šuo. Žmonės pasakojo, kad gyvūną greičiausiai tiesiog atvežė ir paliko. Šuo dar ganėtinai jaunas, tiesiog yra aklas ir, greičiausiai, dėl šios priežasties kažkam tapo našta, todėl buvo pasirinktas lengviausias kelias“, – sako V. Auškalnienė.
Organizacijos vadovė prisiminė jai ir visiems čia dirbantiems žmonėms į atmintį įsirėžusį nukankintą šunį ir žiaurią jo kasdienybės istoriją. Iš Varėnos rajono į organizaciją buvo atvežtas vos gyvas šuo, iš kurio buvo likę vien kaulai ir oda.
Gyvūnas buvo pririštas už tvarto, tačiau negaudavo nei valgyti, nei gerti. Tuo metu, kai gyvūną atėmė iš šeimininkų, buvo vasarą, o vargšas šuo, kepinant saulei, nė neturėjo jokios pastogės, kur galėtų pasislėpti. „Vargšas šuo, norėdamas atsigerti, laižydavo akmenis“, – sako V. Auškalnienė.
Nukankinto gyvūno sveikata buvo labai silpna, visi organai pažeisti, todėl jam padėti jau buvo per vėlu. Organizacijoje „LESĖ“ šuo praleido savo paskutiniąsias, ramias gyvenimo dienas.
Dažniausiai pasireiškiantis žiaurus elgesys
Šios kelios liūdnos istorijos – labai maža dalis gyvūnų kančių. Vien prieglauda sausakimša šunų ir kačių ir visi jie arba neprižiūrimi, arba išmesti ar net nukankinti. Žinoma, būna tokių atvejų, kuomet gyvūnas atkeliauja čia, nes šeimininkai miršta ar kažkas iš šeimos narių yra alergiškas ir nebegali jo laikyti namuose, tačiau tokie atvejai daug retesni.
Pasak V. Auškalnienės dažniausiai žmonės tiesiog išmeta gyvūnus į gatvę, į miškus, taip pat yra ne mažai atvejų, kad šeimininkai kažkur ilgam išvyksta, kartais net į užsienį, o gyvūną palieka pririštą kieme prie namų.
Likimo valioje paliktam gyvūnui pasiseka, jei geranoriškas žmogus pasirūpina jo saugumu ir kreipiasi į atsakingas organizacijas, tačiau liūdniausia būna tuomet, kai augintinį pririša atokiuose vietose ir jo niekas nė nepastebi.
Neretai žiaurumas pasireiškia ir smurtu. Būna, kad prieglaudoje esantis gyvūnas čia atkeliavo suluošintas, išniekintas ir labai bijantis ar net sutrikusios psichikos. Tokie gyvūnai kartais visai neprisileidžia žmonių. Štai vienas prieglaudoje jau penkerius metus gyvenantis šuo dar lyg šiol šiepia dantis, kai link jo tiesiama ranka. Sunku net įsivaizduoti kas su šiuo gyvūnu buvo daroma.
Taip pat labai dažnai aukomis tampa nesterilizuotų gyvūnų nelaukti jaunikliai: „Žmonių didžiausia klaida yra ta, kad jie nesterilizuoja savo augintinių, kuriuos laiko kieme ar paleidžia juos pasivaikščioti. Žmonės dažniausiai eina lengviausiu keliu ir mažus kačiukus ar šuniukus išmeta į gatvę, nuskandina, užkasa ar išmeta į šiukšlių dėžę“, – pasakojo organizacijos direktorė.
Žiaurus elgesys su gyvūnais – psichologinių problemų atspindys
Psichologas Andrius Kaluginas sako, jog tokį žmonių elgesį vienareikšmiškai sunku paaiškinti, kadangi žiaurumas, agresija gali kilti dėl skirtingų priežasčių. Tai gali būti išmoktas elgesys artimoje aplinkoje. Vaikas augdamas šeimoje, kurioje mato ar net pats patiria smurtą, dažnai pats atkartoja šiuos veiksmus ir jam tai atrodo normalu.
Taip pat žiaurumas tiek žmonių, tiek gyvūnų atžvilgiu gali būti emocinio sutrikimo požymis. Esant tokiam sutrikimui, žmogus nemoka valdyti savo emocijų, jas išreiškia impulsyviai. Na, ir trečia priežastimi gali būti sociopatija. Sociopatai linkę elgtis agresyviai, nuo jų gali nukentėti tiek žmonės, tiek gyvūnai.
Šias ligas reikia gydyti, todėl A. Kaluginas pataria nenumoti ranka į šiuos psichologinius sutrikimus: „Jeigu tėvai pastebėjo vaiko agresyvų elgesį su gyvūnu, neturėtų į tai žiūrėti atlaidžiai, tokiu atveju, reikia imtis edukacijos ir mokyti kas yra gerai, o kas ne. Jeigu tai pasireiškia vyresniame amžiuje, tuomet reikalinga psichoterapija. Na, o jei jau tai nepadeda, specialistai nustatę tam tikrą psichologinį sutikimą, skirs žmogui atitinkamą gydymą“.
Pasak psichologo, smurtas prieš silpnesnius: suaugusiųjų prieš vaikus, vyrų prieš moteris, o taip pat žmonių prieš gyvūnus – tarsi palengvėjimo iliuzija. Smurtaujantis prieš silpnesnius jaučia valdžią, situacijos kontrolę.
Žmogus taip elgiasi iš anksto žinodamas, kad negaus jokio adekvataus atsako. Pasirenkamos silpnesnės aukos ir tokiu būdu drąsiai mėgaujamasi situacijos valdymo pojūčiu. Toks elgesys parodo žmogaus psichologinį ir valios silpnumą.
Atvejų, kuomet skriaudžiami gyvūnai, nemažėja, nors ir sugriežtintos bausmės, nes problema slypi kur kas giliau. Gyvūnai kenčia, tačiau apie tokį elgesį dažnai tiesiog nutylima ar pažvelgiama pro pirštus. Gyvūnų globos organizacijos „LESĖ“ direktorė V. Auškalnienė ragina nebūti abejingais pastebėjus žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus ir bent tokiu būdu sumažinti nelaimingų gyvūnų skaičių.
