Minčiai įamžinti 65 metų kauniečio Algimanto Bako keturkojės atminimą pritaria šimtai žmonių.
Širdies ligos pakirsta Bitė nugaišo per savo 12-ąjį gimtadienį – gegužės 30 dieną. Ji buvo palaidota prie savo namų Žaliakalnyje.
Ramaus ir švelnaus būdo senbernarė Žaliakalnyje ir aplinkiniuose rajonuose buvo gerai žinoma dar iki socialinių tinklų paplitimo – dantyse pirkinių krepšelį nešdavęs gyvūnas iš tolo sukeldavo vietos gyventojų, parduotuvių ir turgaviečių darbuotojų šypsenas. Bitė meiliai bendraudavo su praeiviais, ypač jai patikdavo vaikų dėmesys.
Gyvūną žmonės pažindavo gatvėse, mielai su juo fotografuodavosi.
Vienišam siuvimo mašinų meistrui A.Bakui augintinė buvo tarsi šeimos narė – jiedu beveik nesiskirdavo.
Šeimininkas entuziastingai palaiko Bitės įamžinimo idėją. Iš pradžių jis svarstė apie ąžuolinį paminklą, bet vėliau nusprendė, jog tinkamesnis būtų bronzinis.
Šis sumanymas gali kainuoti ne vieną dešimtį tūkstančių eurų.
A.Bako tvirtinimu, pinigai – ne kliūtis: prireikus jis galėtų parduoti pusę jam priklausančio namo Marijampolėje, be to, senbernarės gerbėjai taip pat siūlosi prisidėti savo lėšomis.
Socialinių tinklų lankytojai svarsto, kur galėtų iškilti paminklas. Populiariausios vietos – Laisvės alėja ir senamiestis.
Keturkojės netekęs šeimininkas viliasi, jog miesto valdininkai nesudarys kliūčių duodami leidimą paminklo statybai. Organizaciniai darbai turėtų sparčiau pajudėti rudenį, pasibaigus atostogų laikotarpiui.
Ukrainietė menininkė E.Andrijevskaja iš pradžių siūlė šalia Bitės pastatyti ir dviejų vaikų skulptūras, bet paskui nutarė, jog geriau būtų, jei keturkojė stovėtų viena, dantyse laikydama krepšelį: „Norėčiau, kad Bitė taptų miesto laimės ir meilės simboliu.“
A.Bakas pasakojo, jog įsigijus Bitę jo gyvenimas tapo šviesesnis: „Jos elgesys, supratingumas ir meilumas išblaškydavo niūrias mintis. Ji visuomet skleisdavo gerą nuotaiką.“
Augintinė stebino savo gebėjimais – šeimininkas ją buvo išmokęs atnešti smulkesnių malkų, kitų daiktų, netgi nunešti ir padėti prie konteinerių šiukšlių maišus taip, kad jie neišbyrėtų.
Globojo kačiukus
Bitė stulbino ir savo motiniškais instinktais – kartą eidamas su ja į Žaliakalnio turgų šeimininkas išvydo prie konteinerio paliktą kačiuką. Senbernarė unkšdama ėmė laižyti jo snukutį, tarsi ragindama paimti jį namus – A.Bakas negalėjo atsispirti tokiam prašymui.
Rainiumi pavadintas kačiukas ir Bitė tapo neperskiriami – kartu ėdė, miegojo, žaidė. Bitė jį mėgdavo nešioti krepšelyje. Senbernarė ne kartą apgynė savo „įsūnį“ nuo gatvėje jį puolusių šunų. Tačiau labiausiai šeimininkas apstulbo pamatęs, kaip Bitė savo pienu žindo katinėlį.
Senbernarė nebuvo atsivedusi palikuonių.
Kačiuką žindančią kalę šeimininkas filmuodavo. Kamerą tekdavo įjungti dažnai, nes namai pasipildė dar trimis kačių jaunikliais. Paaugusius kačiukus savininkas dovanodavo pažįstamiems žmonėms, o jų vietą užimdavo kiti pūkuoti padarėliai, kuriuos Bitė surasdavo išmestus gatvėse, netoli S.Dariaus ir S.Girėno stadiono.
