Dar visai maža kiaulaitė Lulu į Dartmuto (Masačusetsas) gyvūnų prieglaudą „Don't Forget Us Pet Us“ pateko kone prieš dešimtmetį. Ją auginęs ūkininkas, pamatęs, kad kiaulaitė sužeista, jos atsisakė.
Šiuo gyvūnu buvo prastai rūpinamasi. Todėl pirmąsias porą savaičių vos paliesta kiaulaitė imdavo žviegti, bijodama, kad ją ketina nuskriausti. Bet, kaip sakė prieglaudos darbuotoja Deb Devlin portalui „The Dodo“, greitai ji ėmė pasitikėti aplinkiniais ir tapo labai ištikima.
Kiaulaitė atsiskleidė kaip labai švelni būtybė sutikusi Baby – aklą karvutę, kuri vos išvengė skerdiko peilio.
Greitai abu gyvūnai susidraugavo, ir Lulu tapo neregės karvutės vedle.
„Stengiausi Baby suporuoti su kitais gyvūnais, bet nieko neišėjo, – paaiškino D.Devlin. – Nemanau, kad kiaulaitė galėtų pasielgti agresyviai su karvute. Be to, Lulu buvo labai tvirta. Jeigu karvutė netyčia į ją atsitrenkdavo, Lulu nekreipdavo dėmesio.“
Tarp abiejų gyvūnų užsimezgė stiprus ryšys.
„Baby visada žinojo, kur viskas yra, vien todėl, kad turėjo Lulu“, – pasakojo D.Devlin.
Pora nesiskirdavo niekada, nesvarbu, ar eidavo ėsti, ar pasivaikščioti po prieglaudos teritoriją.
Deja, likimas abi drauges išskyrė. Po aštuonerių draugystės metų Baby teko atsisveikinti su Lulu, kuri neseniai nugaišo.
„Visada žinojau, kad kai Lulu nugaiš, karvutei bus sunku“, – apgailestavo D.Devlin.
Ir išties karvutės skausmas buvo begalinis.
„Ji neėsdavo ir šaukdavosi savo kiaulaitės – mūkdama ir eidama ratais, nes kur nors toliau eiti neatsitrenkdama į ką nors ji negalėjo“, – paaiškino D.Devlin.
Tačiau visai neseniai viena jauna telyčaitė net aštuonis kartus sugebėjo pabėgti iš skerdyklos. Po pastarojo pasprukimo, kai ji sugebėjo lauke išgyventi ir per žiemos speigus, ši telyčaitė tapo įžymybe. Jos nuotrauka buvo publikuota vietos spaudoje.
Toks atkaklus gyvūnas išsikovojo teisę nebepatekti į skerdyklą. Kai pagaliau telyčaitę vietos pareigūnai sugavo, buvo nuspręsta ją atiduoti į gyvūnų prieglaudą. Skerdykla sutiko prieglaudai parduoti telyčaitę.
Vos gyvūnas atvyko į prieglaudą, jis buvo apgyvendintas atskirai, kad aklimatizuotųsi.
Tačiau jau po keleto minučių naujoji gyventoja peršoko per tvorą ir atsidūrė pas savo bičiulės gedinčią Baby.
Kaip ir draugystės su Lulu atveju, abi karvutės netruko susidraugauti ir gerai jaustis kartu.
„Baby pati niekada neturėjo veršiukų, bet dabar ji yra beveik kaip mama savo telyčaitei“, – džiaugėsi D.Devlin.
Nors Baby yra neregė, jeigu jos draugė pradeda judėti, ji naudojasi ja kaip vedle, eidama greta.
Beje, vieną dieną D.Devlin pastebėjo nuostabų dalyką: kol jaunoji telyčaitė ilsėjosi, Baby stovėjo greta ir ją saugojo, visai kaip tai darytų mama.
Anksčiau Lulu buvo Baby gynėja, o dabar, D.Devlin nuomone, viskas tarsi pasikeitė. Baby, rūpindamasi jaunąja telyčaite, tarsi daro tą patį, ką jai darydavo ištikimoji kiaulaitė.
