Kaip rašoma spaudoje, nusikaltimas įvykdytas Plungės rajone, o jo vykdytojai Mindaugas Zaboras, Aurimas Misiūnas ir 10 klasių pabaigęs moksleivis V. Ž. – šių metų sausio 19 d. naktį, apie 1 val., Plungės rajone esančioje sodyboje itin žiauriai užmušė ūkiniame pastate laikytus sodybos šeimininko augintinius: iš 15 buvusių šunų žuvo šeši.
Taip vadinami kankinimo įrankiai – plaktukas, dalgis, šakės ir peilis buvo paruošti iš anksto. Vien šis faktas įrodo, kad žmonės (nors liežuvis sunkiai apsiverčia juos taip vadinti) buvo pakankamai blaivaus proto, kad tam pasiryžtų.
Straipsnyje minima jog vaikinai buvo apsvaigę nuo alkoholio ir vienas iš jų buvęs nepilnametis. Įdomu, ar ir šį klausimą kas nors nagrinėjo? Vaikinai prisipažino padarę nusikaltimą, dėl kurio nugaišo šeši šunys. Šešios nekaltos gyvybės buvo atimtos tam, kad būtų patenkintas trijų žmonių nuobodulys.
Ką jau kalbėti apie psichologinę traumą augintinių šeimininkei, kai bijodama išeiti į lauką tūnojo namuose ir negalėjo niekuo padėti.
Tai nebuvo momentinis proto aptemimas, savigyna ar pykčio išliejimas ant nekalto gyvūno, kaip dažnai pasitaiko mūsų visuomenėje. Tai buvo ilgos, kelias valandas trukusios skerdynės, lėtai kankinant gyvus padarus, kurie kentė pjautinių žaizdų agoniją, kol nudvėsė ir galiausiai nieko nebejautė.
Šitoks elgesys turi būti baudžiamas griežčiausia esama bausme už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų nužudymą, taip pat pridedant moralinę kompensaciją šeimininkei. Ir tai yra mažiausia bausmė, kurią turėtų gauti šitaip pasielgę pabaisos.
Tačiau teisėja Irena Šeškauskienė jau ikiteisminio tyrimo metu užbaigė šia brutalią istoriją net ne nuosprendžiu, o baudžiamuoju įsakymu. Vadinasi visiems, kas tik užsimano, yra atveriami visi keliai toliau naikinti nekaltas gyvybes, mėgautis jų skausmu ir kankinimais, o už visa tai negauti jokio žymesnio atpildo.
Asmeniškai manau, kad tokia teisėsaugos darbuotoja turėtų būti mažų mažiausiai nušalinta nuo savo darbo, nes tai absoliučiai neadekvatus nusikaltimo vertinimas, puikiai suvokiamas visiems tik ne jai pačiai. Šioje istorijos vietoje labai tikiuosi, kad posakis „lazda turi du galus“ pasitvirtins.
Laišką skiriu visiems Lietuvos gerovės kūrėjams. Atsimerkite ir galbūt pamatysite, kad joje auga būsimų recidyvistų banga, kuri yra palaikoma net ir tų, kurie turėtų juos nubausti. Taip pat nesistebėkite, jei žmonės prisimins linčo teismus.
Asmeniškai aš tikrai rasčiau būdų kaip susidoroti su tokiais išgamomis ir išvengti teisėsaugos. Ir tai būtų teisingiausia, nes jūs, mielieji, nesiimat jokios realios pagalbos. O ir šiems vyrukams norėčiau palinkėti būti atsargesniems, nes pavardės yra plačiai žinomos, gyvenamoji vieta taip pat. Žmogus, pakėlęs ranką prieš niekuo nenusidėjusį silpnesnį už save padarą, privalo būti tinkamai nubaustas.
Norėčiau pabrėžti, kad tokiais atvejais kai žmogui įkanda šuo, neretai jo šeimininkas yra nubaudžiamas nemaža pinigine bauda, o pats šuo užmigdomas – t.y.atimama gyvybė už tai, kad nepakluso „pavyzdingo šuns“ įstatymams.
Šiuo atveju vienas iš nusikaltėlių gavo 225,96 eurų baudą, o jo bendrininkai po 80 valandų viešųjų darbų. Tokia bausmė už tyčinį gyvūnų kankinimą ir šešių iš jų nužudymą. Iškyla klausimas, kaip šis nuosprendis paveiks jaunuosius pabaisas? Galbūt kitą kartą jie bus atsargesni ir išvengs bausmės.
O galbūt jiems išrašys dar vieną mažą baudelę,kurią greičiausiai sumokės jų tėvai. Galbūt laikui bėgant jiems atsibos kankinti gyvūnus, tad pereis prie bejėgių vaikų ar neįgaliųjų kankinimo? Tada visi kraipys galvas ir vaitos, kad reikėjo anksčiau juos nubausti, galbūt būtų pasimokę.
Tačiau aš manau, kad tokiems žmonės laisvėje būti nevalia. Ir net neabejokite – jie vėl smogs.
***
Lrytas.lt redakcija susisiekė su teisėja Irena Šeškauskiene ir pasiteiravo apie tokią bylos baigtį.
„Buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, čia yra rašytinis procesas. Platesniam komentarui reikėtų „išsikelti“ visą bylą. Aš nieko negaliu plačiau pakomentuoti, nes viskas yra parašyta. Viskas yra oficialu. Jeigu žmogus nepatenkintas, yra numatytas apskundimas aukštesnės instancijos teismui“, – atsakė teisėja I.Šeškauskienė.
