Vaikystėje patirta meilė gyvenimą lietuvei pavertė pasaka

2015 m. gegužės 21 d. 17:58
„Lietuvos rytas“
Vokietijoje, Kelne, gimusiai interjero dizainerei Ruthai van Calcar (49 m.) žirgai – neatsiejama gyvenimo dalis. Ruthai buvo vos ketveri, kai lietuviškame kaime – mamos gimtinėje užsimezgė draugystė su arkliais: „Mano mama, ištekėjusi už vokiečio ir išvykusi gyventi į jo šalį, visada labai ilgėjosi Lietuvos.
Daugiau nuotraukų (12)
Tad kai tik rasdavo galimybę, vykdavo aplankyti savo giminių. Ir aš vaikystėje ne kartą lankiausi mamos tėviškėje. Mane, atvykėlę iš didelio betoninio miesto, kaimo ramybė, nematytų naminių gyvūnų gausa ir gamtos prieglobstis veikė magiškai, viliojo patirti nuotykių. O aš visada buvau judri ir smalsi.
Gerai prisimenu, kaip pusbrolis Stasys mane užkėlė ant darbinio arklio, o pats įsitaisė šalia. Tai buvo kažkas neįtikėtina. Laikiau rankose skėtį ir jaučiausi kaip ori ponia iš pasakos. Sėdėjau aukštai, tačiau baimės nejutau. Po vasaros atostogų grįžusi į Vokietiją savo bendraamžiams papasakojau, kad sėdėjau ant arklio. Daugeliui tai prilygo kažkokiam stebuklui, nes jie tokio gyvulio akyse nebuvo regėję.
Ankstyvos vaikystės nuotykis paliko neišdildomą įspūdį. Kai man buvo 12 metų, įnikau skaityti viską, ką tik rasdavau apie žirgus.
Tais metais gavau ir pirmąsias jojimo pamokas. Su tėvais specialiai vykome į vieną Olandijai priklausančią salą, keldavomės septintą valandą ryto, kol mašalai dar nelabai aktyvūs, ir jodinėdavome pajūriu.
Po to su tėvu kartkartėmis nueidavome į hipodromą Kelne, ten mėgdavau pabendrauti su žirgais, norėjau geriau suprasti jų psichologiją.
Vėliau draugystė su žirgais buvo nutrūkusi, nes po mamos mirties šeima ilgai išgyveno stresą.
Vaikystės pomėgį prisiminiau, kai mano dukterys jau buvo paauglės. Tuo metu, gyvendama Amsterdamo centre, ėmiau lankytis karališkajame manieže.
Ką duoda jojimas? Bendravimas su žirgu priverčia atsiriboti nuo rūpesčių, atsijungti nuo kasdienybės. Jojant egzistuoja tik žmogus ir žirgas, privalu valdyti situaciją.
Nors jodinėdama traumų nepatyriau, turiu pripažinti, kad ir aš skridau nuo žirgo. Manau, raitelis, kuris nekrito, ne viską išbandęs.
Kai įsigijau nuosavų žirgų, nebenorėjau jodinėti manieže. Kai ateini į jį, tampi savotišku žirgų priešu, nes verti juos dirbti. Tą nepasitenkinimą jauti. Kartais žirgas, kai jį balnoji, atrodo, net norėtų tau įkąsti. Aš noriu jausti žirgo pasitenkinimą, o ne jį kankinti.
Dabar praveriu namų duris, ir kieme mane visada sveikina mano žirgai, leisdami savo garsus.
Kai apsigyvenau Lietuvoje, savo protėvių krašte, mano gyvenime atsirado šunų, kačių ir avių. Neplanavau laikyti žirgų, kol prieš septynerius metus nesutikau Naglio. Jis atvažiavo pas mane išsekęs, liesas, nervingas. Šis žirgas buvo marinamas badu, mušamas. Net nemačiusi savininko nusipirkau žirgą ir palikau savo ūkyje.
Bet vienam žirgui nėra gera, jam reikia draugo. Kai išgirdau apie Miglą, kuriai reikėjo namų, nusipirkau ir ją. Dabar turiu du skirtingo tipo žirgus: Migla daugiau dresuota, skirta sportui, o Naglis (3) – tiesiog ristūnas, bet jodinėti smagu, nes jis ramus, nesibaido. Migla judresnė, bet ir jautresnė, baikštesnė.
Jeigu žirgams kas nors negerai, jie prieina prie manęs, skundžiasi. Jie supranta, kad visada padėsiu.“
žirgailikimasRutha van Calcar
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.