Katės dažnai peikiamos už neištikimybę ir esą nesugebėjimą prisirišti, smerkiamos dėl nuotaikų kaitos, per didelio savarankiškumo ir nuolatos joms primetamo „laisvas kaip katinas“ požiūrio į gyvenimą. Pikta ir skaudu klausytis tokių neišmanėliškų pasvaičiojimų, nes bet kuris žmogus, kuris kada nors turėjo ar turi katę, puikiai žino, kokia didelė ir graži jos meilė, kokia ištikimybė ir koks intymus, nepakeičiamas ir neišardomas ryšys juos sieja.
Mano nuomone, katė yra pati prieraišiausia, ištikimiausia ir, jei ne visada aplink kojas besitrinanti, tai visada atsirandanti reikiamu metu draugė. Tačiau ši istorija – ne apie kokią nors išlepintą, iššukuotą ir brangiu maistu šeriamą visų mylimą pūkuotąją, bet apie mažytę, niekam nepriklausiusią vienišą našlaitėlę, vardu Varnalėša.
Mano netyčia duotas vardas mažai katytei prilipo kaip tikras varnalėšos žiedas, nes kas kartą paimta ant rankų, ji tiesiog „prisiklijuodavo“ prie žmogaus – visomis keturiomis plonytėmis letenėlėmis – ir žvelgdavo į akis taip, kad net ir neturint didelės vaizduotės galima buvo iš karto pajusti skausmingai gilų jausmą: „Kaip aš tave mylėčiau, jei tik leistum...“
Nebuvo Varnalėša kažkuo išskirtinė, nebuvo nei labai graži, nei labai protinga, tik dar viena atsitiktinai priklydusi katytė. Kiekvieną pavasarį jų prie savo graikiško vasarnamio durų randame kartais po vieną, o kartais ir po penkias – šešias. Kasmet vasaromis jos mus linksmina. Kartais jų išdaigos išsemia kantrybę, tačiau vienam ar kitam katinukui ilgesnį laiką nepasirodžius, siela prisipildo kažkokio mažo, pūkuoto liūdesio – nes buvo geras, gražus ir linksmas kačiukas... Varnalėša vis dėlto buvo kitokia.
Kai ateina ruduo, ateina metas išvykti, laikas atsisveikinti su Graikija, su savo sala ir namais. Tačiau išvykti nėra taip paprasta – širdis pasidaro labai sunki. Pasiimti visų jau paaugusių, jau pastorėjusių, bet dar žiemos alkio, šalčio, vienatvės nepažįstančių priklydusių kačiukų – neįmanoma. Taip ir pernai kaime liko mūsų trys vasaros dovanos – Diegas, Pupa ir Varnalėša. Kaimynams palikome keliasdešimt kilogramų sauso maisto ir „instrukcijas“ maitinti mažuosius. Tačiau kaip atsisveikinti? Kaip pasakyti, kad grįšime: laukite, rūpinkitės savimi, nes mes negalėsime?
Pupytę priglaudė vieni kaimynai, Diegą kiti, o vieniša Varnalėša liko ištikima mums. Atėjo žiema, vėjai ir sniegas. Prie mūsų tuščio graikiško namo durų užsnigo ir mažą, kuklią, drovią, didelę meilę ir ištikimybę žmonėms išgyvenusią, iš bado ir ilgesio mirusią Varnalėšą. Kažkuris iš kaimynų po mėnesio nugramdė jos kūnelį nuo durų kilimėlio. Kad mums patiems nereikėtų... Tik nuo to nė kiek ne lengviau...
