Mokslininkai teigia, kad šuns gebėjimas žiūrėti žmogui į akis ir užmegzti artimą ryšį yra per dešimtis tūkstančių metų išlavintas gebėjimas.
Hormonas oksitocinas malšina stresą, padeda prisitaikyti visuomenėje ir atskirti individus, tačiau svarbiausia jo funkcija – užtikrinti tėvų ir jų atžalų ryšį. Ir tai galioja visiems žinduoliams.
Japonijos Adzabu universiteto tyrėjai išsiaiškino, kaip šuo sugebėjo užimti tokią reikšmingą vietą šeimose ir visuomenėje.
„Šuns ir šeimininko emocinis ryšys prilygsta naujagimio ir motinos bendravimui. Tai mus labai stebina, mat šuns ir žmogaus nesieja reprodukciniai santykiai“, – portalui livescience.com sakė tyrimo bendraautoris Takefumi Kikusui iš Adzabu universiteto.
Šunų šeimininkai, žvilgtelėję augintiniui į akis, tuoj pat suskysta: gardus kąsnelis tiesiai iš rankų keturkojui garantuotas.
„Šunys, išmokę užmegzti akių kontaktą su žmogumi, gavo nemažai naudos“, – sakė T.Kikusui. Bet vilkai ar prijaukinti šunys tarpusavyje akių kontaktu nebendrauja ir ryšio neužmezga.
„Vilkas, žvelgdamas gentainiui į akis, išsiaiškina hierarchinę padėtį. Silpnesnis nusuka akis“, – teigė Duke’o universiteto antropologas Evanas MacLeanas.
Pavyzdžiui, nuo motinos atskyrus pelės jauniklius, mažyliai ima skleisti ultragarsus, kurie padidina oksitocino kiekį motinos organizme. Motina puola ieškoti mažylių, o radusi saugo atidžiau.
Žmogaus organizme oksitocino daugiausia išsiskiria motinai maitinant vaiką krūtimi. Tuo metu šis hormonas išsiskiria abiejų organizme.
Rodos, gamta turėtų būti sutvarkiusi taip, kad oksitocinas išsiskirtų tik bendraujant vienos rūšies žinduoliams – žmonėms su žmonėmis, šunims su šunimis.
Bet naujausi tyrimai atskleidė, kad žmonėms bendraujant su šunimis hormonų išsiskyrimas yra abipusis ir labai stiprus.
Balandį žurnale „Science“ aprašyto eksperimento metu mokslininkai patikrino 28 šunų ir jų šeimininkų oksitocino kiekį organizme.
Po patikros šeimininkams liepta dar 30 minučių bendrauti su šunims – kalbėtis, glostyti savo augintinius, žiūrėti jiems į akis. Vėl patikrinus oksitocino kiekį organizme visų tyrimo dalyvių meilės hormono išsiskyrimas buvo gerokai padidėjęs.
Panašaus eksperimento metu žmonės bendravo ir su vilkais, kuriuos jie augino nuo kelių mėnesių. Bet vilkų organizme, pabendravus su žmogumi, oksitocino kiekis nebuvo padidėjęs.
Kitame tyrime dalyvavo 54 šunys ir jų šeimininkai. Keturkojams į šnerves buvo įpurkšta oksitocino. Visi šunys, ypač kalės, per 30 minučių trukusį eksperimentą beveik visą laiką praleido spoksodami šeimininkams į akis.
„Tai tik patvirtino, kad žvilgsnis labai svarbus išsiskiriant oksitocinui, – sakė E.MacLeanas. – Padidėjęs oksitocino kiekis šuns organizme priverčia jį žiūrėti šeimininkui į akis, o tai dar labiau didina oksitocino kiekį.“
Maždaug prieš 30 tūkstančių metų nuo vilkų atsiskyrę šunys buvo jaukinami bendraujant su žmogumi, tai yra skatinant oksitocino išsiskyrimą.
Tūkstantmečius žmogaus aplinkoje gyvenęs šuo tapo neatsiejama visuomenės dalimi ir geriausiu žmogaus draugu.
„Toks neįprastas žmogaus ir šuns ryšys gamtoje yra išskirtinis“, – tikino T.Kikusui.
