Karališkai skambančios veislės šuo didelėmis rudomis akimis ir lyg šilkiniu kailiu po verslininkės K.Strolienės bei jos bendraamžio vyro Povilo namus Žaliakalnyje, Kaune, lakstyti pradėjo praėjusį lapkritį.
Per trumpą laiką gyvūnas lengvai pritapo prie naujos aplinkos, pelnė ir suaugusiųjų, ir trijų šeimos atžalų – devynmetės Elzės, penkiametės Sofijos bei keturmečio Benjamino simpatijas.
Nors kambariniu šunimi laikomas keturkojis labiausiai laiką mėgsta leisti namie, jis nebijo važiuoti automobiliu, mielai bėgioja po kiemą.
„Niutonas visų širdis pakerėjo savo išvaizda ir charakteriu. Labiausiai jį mylime dėl prieraišumo. Šuo pasirengęs padaryti viską, kad tiktai mums įtiktų, sulauktų pagyrų, būtų paglostytas, jau nekalbant apie kokį gautą gardesnį kąsnį“, – tikino K.Strolienė.
Niutonui patinka sekioti ir stebėti šeimininkę, nesvarbu, ką ši namie veiktų – sukiotųsi virtuvėje, žiūrėtų televizorių ar dirbtų kompiuteriu. Šuo mėgsta žaisti ir su vaikais, leidžiasi jų niurkomas ar voliojamas sniege.
Šios senos anglų veislės augintinį Kristina laikyti nutarė susižavėjusi bičiulės stilistės Astos Valentaitės dvejų metų kalyte Tesa. Dažnai bendraudama su šia Vilniuje gyvenančia moterimi kaunietė įsitikino, kad jos šuo – ne tik gražus, bet ir draugiškas, puikus keturkojis draugas.
Augindamos tų pačių tėvų ir labai panašios išvaizdos keturkojus moterys dalijasi įspūdžiais, ką šunys iškrėtė ar kokias komandas vykdo.
„Vaikystėje esu turėjusi daugybę įvairių veislių, net medžioklinių šunų, tačiau vieni jų buvo ne tokie meilūs, kitų kailį reikėjo pernelyg priežiūrėti.
Pradėjusi plačiau domėtis kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių veisle, supratau, jog dėl prieraišumo ir gero būdo toks šuo puikiai tiks mūsų šeimai“, – kalbėjo K.Strolienė.
Ji su šypsena prisimena linksmą Niutono įsigijimo istoriją. Su Astos rekomenduoto veislyno savininke, iš kurios stilistė pirko Tesą, Kristina kurį laiką susirašinėjo internetu, bendravo telefonu.
„Kai kalė atsivedė naują septynių šuniukų vadą ir jie ūgtelėjo, veisėja pakvietė apžiūrėti mažylių.
Vieną dieną su Povilu susidėliojome darbus taip, kad turėtume bent kelias valandas laisvo laiko, sėdome į automobilį ir telefonu ėmėme teirautis tos moters, kuriame Lietuvos kampelyje ji gyvena.
Pasirodo, veislynas įsikūręs vos keli namai nuo mūsiškio. Nueiti iki jo pėsčiomis galima vos per kelias minutes“, – juokdamasi pasakojo Kristina.
Nors dairydamasi šuns moteris ieškojo kalytės, išvydusi Niutoną, kuris iš visos vados buvo guviausias ir didžiausias, nė kiek nesuabejojo.
Verslininkai šuns iš karto neštis į namus negalėjo – teko laukti, kol keturkojui sueis trys mėnesiai.
Iki tol K.Strolienė su vaikais dažnai į veislyną užsukdavo pažiūrėti, kaip mažylis auga, dūksta su broliais.
Prieš pat Niutonui apsigyvenant kauniečių namuose šeima susėdo prie stalo ir aptarė, kaip rūpinsis mažuoju keturkoju.
„Vyriausia duktė Elzė noru turėti šunį degė bene labiausiai. Ji sakė, jog Niutoną galės prižiūrėti visą dieną. Tačiau iš pažįstamų žinojome, kaip greitai daugeliui vaikų rūpintis gyvūnais pabosta.
Elzė raštu pasižadėjo, kad šunį ves į lauką, šukuos, maudys. Šiuos įsipareigojimus jai vis tenka priminti“, – neslėpė motina.
Į namus atkeliavęs augintinis pareikalavo kantrybės. Mat jau pirmą dieną į skutus sudraskė šeimininkės mėgstamas kailines šlepetes ir apgraužė jos batus.
Sunkiausia kauniečiams buvo pripratinti gyvūną tinkamoje vietoje atlikti gamtinius reikalus. Šunį jie nuo pirmųjų dienų pratino prašytis į lauką.
Tačiau kurį laiką jis kur nors kampe ar viduryje kambario palikdavo krūveles.
Kartą balutė atsirado ant grindis siekiančių brangių užuolaidų, pasiūtų iš laukinio šilko. Audinys buvo visiškai sugadintas, tačiau Niutonui šeima atleido ir šią išdaigą.
„Iki pusės metų Niutonas dažnai krėtė šunybes, dabar jis gerokai tvarkingesnis, klusnesnis, moka keletą komandų“, – augintinį gyrė šeimininkė.
Niutoną lepina ne tik Kristina, bet ir Povilas – vyro iš pat pradžių šuo kiek privengė ir retai pats prie jo prieidavo. Supratęs, kad yra mylimas, Niutonas dabar Povilo prašosi paimamas ant rankų.
Tačiau augintiniui namuose leidžiama ne viskas. Jam griežtai draudžiama ropštis į šeimininkų lovą. Niutonui net keliose vietose patiesti gultai ir kilimėliai.
Šunį į savo lovą mielai priima vaikai, tačiau prie vieno jų kojų susirangęs Niutonas užsibūna neilgai. Kai tik vaikas užmiega, šuo atbėga pas suaugusiuosius ir įsitaiso šalia jų lovos.
Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielio priežiūra nėra sudėtinga.
Veisėja patarė šunį maudyti ne rečiau kaip kartą per savaitę, naudoti specialų šampūną, kad kailis nesiveltų ir žvilgėtų, duoti tinkamiausio ėdesio.
„Šuniui duodame sausojo ėdalo, kuriame gausu naudingųjų medžiagų ir vitaminų, tačiau skanesnio kąsnio nešykštime. Jis gauna ir mėsos, paukštienos, dešros“, – sakė Niutono šeimininkė.
Tituluotų tėvų palikuonis Niutonas dar neturi nė vieno įvertinimo, nes nėra dalyvavęs šunų parodose. Tačiau pusės metų sulaukusį gražuolį kauniečiai netrukus pradės ruošti parodoms ir tikisi, kad jis neliks be apdovanojimų.
„Nuo šiol keisis ir mūsų keliavimo įpročiai. Buvome įpratę visa šeima skristi į kokią nors šalį ir ten nuomotis automobilį. Šįmet imsime ir Niutoną, todėl keliausime nuosavu automobiliu“, – planavo K.Strolienė.
Karališkąją veislę įamžino dailininkai
Šios veislės šunys visuomet garsėjo kaip raminantys žmones, o gydytojai net skirdavo jų draugiją vietoj vaistų.
Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai buvo išvesti iš toispanielių, užfiksuotų XVI–XVIII amžiaus dailininkų belgo Anthony van Dycko, italo Tiziano Vecellio, anglo Thomo Gainsborough darbuose. Paveiksluose buvo vaizduojami maži spanieliai plokščia galva, stačiomis ausimis, deimanto formos akimis ir smailia nosimi.
Tai būdavo ponių šunys – šildydavo kelius per ilgas keliones karietomis ir šaltais vakarais pilyse.
Karališkasis pavadinimas – kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai – buvo suteiktas Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliaus Karolio II valdymo laikais (valdė 1660–1685 m.). Šis valdovas taip mėgo šiuos šunis, kad negalėdavo jų palikti namie. Jis išleido įsakymą, kuriuo kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai turi būti leidžiami į visas viešąsias vietas, įskaitant Parlamento rūmus.
XIX amžiaus pradžioje išpopuliarėjo bukasnukių rūšis, o originalioji veislė beveik išnyko.
1926 m. amerikietis Roswellas Eldridge’as bandė atgaivinti originalią kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių veislę siūlydamas atlygį už šunis, panašius į gyvūnus istoriniuose portretuose.
1928 m. Mostyna Walker išveisė šunį ilgesniu snukiu, ilgesniu kailiu ir didesnį nei originalus šuo. Ji įkūrė Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių klubą žmonėms, kuriuos domina senosios anglų spanielių veislės atgaivinimas.
Lietuvoje šios veislės šunys mėgstami, tačiau nėra labai populiarūs greičiausiai dėl gana didelės kainos – nuo kelių šimtų iki maždaug 1 tūkst. eurų.
Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielius dar augina verslininkas Visvaldas Matijošaitis, buvusios televizijos laidų vedėjos Agnės Grigaliūnienės šeima.
