Beje, apie tai, kas neigiama: tam tikri veislei būdingi bruožai vienam gali atrodyti trūkumas, o kitam – privalumas. Šitas loja, o anas mėgsta kasti veją, tam reikia didelio krūvio ir nuolatinio dėmesio, o anas neis į lauką lietui lyjant. Mane užknistų gauruoto kudliaus byrantys plaukai, o jus – plikas, nuo šalčio alpstantis šunelis.
Taip, tai labai individualu, ir būtent dėl to kiekvienam, ieškančiam „savo" veislės, visada patariu pirmiausia susirašyti trūkumus ir nuspręsti, kuriuos iš jų galėsite pakęsti (gal net nepastebėti), o kurių – ne. Ir bendraudami su veisėju pirmiausia paprašykite išvardyti nemaloniąsias gyvenimo su jo veislės šunimi puses, nesvarbu, kas tai bebūtų – nuo jautraus žarnyno iki dominuojančio būdo.
15 su skirtingomis veislėmis dirbančių veislynų savininkų paklausiau, ar jie sutiktų papasakoti apie savo veislės augintinių trūkumus. Atsiliepė 10. Iš jų beveik visi prisipažino bent kartą atkalbėję potencialius šeimininkus nuo savo veislės šuniuko – matydami, kad ateityje ir žmogaus, ir šuns lauks užprogramuotos problemos. Ir štai ką dar jie man papasakojo apie savo mėgstamas veisles.
BASENDŽIS – veislyno „Africata“ savininkė Airida Bereišienė
„Basendžis – labai nepaprasta veislė ir tikrai ne kiekvienam tinkama. Tačiau vis daugėjant vadų atsiranda tokių skelbimų kaip „Nuostabi dovana Velykų proga“... Man, jau 8 metus dirbančiai su šia veisle, net kraujas užverda pamačius tokius skelbimus. Nes puikiai žinau, kad basendžis netinkamose rankose gali tapti tokia „dovanėle“, kuri apkartins gyvenimą šeimai, o pačiam gyvūnui teks ieškoti naujų namų.
Deja, žmonės labai dažnai pamato gražią nuotrauką ir susižavi net nepagalvodami, kad tai vis dėlto primityvus šuo, o ne dekoratyvinis šuniukas. Todėl labai dažnai paskambinusiems tenka aiškinti, kad basendžis – tai velnias angelo kailyje.
Dar viena nepatyrusių veisėjų klaida – nepasakyti žmonėms, kad vis dėlto basendžiai yra agresyvūs kitų šunų atžvilgiu. Tad jeigu planuojate su savo augintiniu lankytis viešose šunų aikštelėse, verčiau rinkitės kitą veislę.
Dauguma žmonių perka šuniuką vaikams. Tai tikrai negali būti basendžis, nes tik suaugusi, stipri asmenybė gali tinkamai išauklėti šios veislės šunį. Žinoma, jie puikiai sutaria su vaikais, bet tėvai visada turi mažiesiems išaiškinti, kaip galima ir kaip negalima elgtis su šia veisle: tai tikrai ne žaislas, basendžiai nesileidžia skriaudžiami ir gali save apginti.
Mano praktikoje yra buvę atvejų, kai patys šunys atvykusiems su jais susipažinti žmonėms tiesiog parodo, kad jų šeimai nėra tinkami: eina zyzdami, vienas kitą provokuoja, ir žmonės patys supranta, kad suvaldyti tokią laukinę sielą bus ne taip paprasta. Štai kodėl prieš pasirenkant gražų vaizdelį pirmiau siūlau pagalvoti, kas slypi jo viduje.“
KERNTERJERAS – veislyno „Antantė“ savininkė Jolanta Čironienė
„Kernterjeras priklauso didelei terjerų grupei: tai energingi, linksmi, ištvermingi šunys. Be to, dar ir medžiotojai, o tai reiškia, kad jie yra drąsūs, nors ir nedidukai.
Kernterjeras, kaip ir visi terjerai, trykšta energija ir aktyvumu. Ypač jauni, iki 2 metų kernterjerai, yra gana judrūs. Todėl tiems, kurie ieško pasyvaus šuniuko, kernterjeras netiks. Nors literatūroje aprašant savybes nurodoma, kad kernterjeras tinka bet kokiai šeimai, nepaisant žmonių amžiaus, aš rekomenduočiau pensinio amžiaus žmonėms gerai pagalvoti, ar jie turės pakankamai sveikatos ir kantrybės iškęsti kerniuko išdaigas iki jis subręs.
Kernterjeras yra labai kantrus, neagresyvus, bebaimis šuo. Jis įsitikinęs, kad gali įveikti bet ką. Tačiau „kernas“ nesupranta, kad nėra pats didžiausias šuo. Kai vieną kartą mano kernterjeras puolė aiškintis santykių su gerokai didesniu aviganiu, šuns savininkas paklausė: „Jis ką – savižudis?“ Aš atsakiau: „Ne, jis – terjeras.“ Įsigijus kernterjerą negalima pamiršti, kad šio medžiotojo instinktai gali nubusti bet kada, todėl pasivaikščiojimų metu šeimininkas visada turi būti budrus ir saugoti savo augintinį.
Šeimai, kuri gyvena nuosavame name, prieš įsigyjant kernterjerą vertėtų nepamiršti, kad medžioklės instinkto genamas kerniukas gali rausti žemę, todėl turint, pvz., daržovių lysvę – ją reikės aptverti.“
FARAONŲ ŠUO – veislyno „Gintariniai namai“ savininkė Auksė Mackevičienė
„Apie tai, koks iššūkis yra auginti „faraoną“, kalbuosi beveik su visais šuniukų pirkėjais. Net kai žmogus, atrodytų, prisiskaito, pasidomi ir mano, kad jau daug žino, aš vis tiek pamatau, jog jis iš esmės nesuvokia, kokia tai veislė, ar apskritai ji tinka konkrečiam žmogui ir jo šeimai. Išvardydama „faraonų“ trūkumus esu nubaidžiusi ne vieną akimirkos įgeidžio apimtą klientą – manau, kad taip ir reikėtų elgtis veisėjui.
O trūkumai tokie: „faraonas“ yra kurtas, tad turi bruožų, kurie vienija visus kurtus – yra užsispyręs, nepaklusnus, gali išeiti „pasivaikščioti“ visai parai. Kartais būna tiesiog nevaldomas, mėgsta kasti duobes nesirinkdamas kur – darže, vejose, gėlynuose. Kaip ir dauguma šunų, dukart per metus keičia kailį, ir tuomet namai tampa pilni raudonų faraoniškų plaukų.
Sakyčiau, kad „faraonas“ tinka tik stiprios valios ir daug kantrybės jį auklėti turinčiam žmogui. Bet už visa tai „faraonas“ atsilygina su kaupu – myliu faraonus.“
PRANCŪZŲ BULDOGAS – veislyno „Cerera“ savininkė Ligita Starkuvienė
„Man, kaip ir daugeliui prancūzų buldogų šeimininkų, atrodo, kad šitos veislės tiesiog neįmanoma neįsimylėti. Žinoma, šie tobuli šunys turi savybių, kurios kažkam gali pasirodyti visai rimtas trūkumas.
Prancūzų buldogas mielai leis laiką su šeima, tai aktyvus žaidimų partneris. Tačiau ilgus bėgiojimus karštomis vasaros dienomis jie ištveria sunkiai. Todėl žmonėms, kurie mėgsta važinėti dviračiais su smagiai šalia risnojančiu keturkoju, prancūzų buldogas tikrai netiks. Dar vienas itin svarbus dalykas – dauguma prancūzų buldogų negali plaukti. Todėl prie vandens šunį vertėtų pasaugoti!
Šiai veislei būdingas stiprus savininkiškumo jausmas – tiek daiktų, tiek žmonių atžvilgiu. Prancūzų buldogai nemėgsta dalytis niekuo. Ypač su kitais šunimis. Todėl kiekvienas būsimas prancūzų buldogo šeimininkas turi žinoti, kad jų augintinis gali būti nedraugiškas su kitais šunimis. Taip, ne vienas „prancūzas“ gyvena su katėmis ar kitais šunimis, tačiau šeimininkas visada turi būti pasiruošęs konfliktui, kuris gali kilti labai netikėtai.
Nedidelio ūgio, vos 14 kg sveriantys prancūzų buldogai visai negalvoja, kad yra maži! Jie visada pasirengę kovoti už savo teises, nesvarbu, kokio dydžio bus priešininkas. Todėl šeimininkas turi atminti, kad „prancūzas“ savo nuosavybę gins nuo bet kokio dydžio „įsibrovėlio“. Šie šunys bebaimiai, ir tai juos gali įstumti į pavojų.
„Prancūzas“ – labai stipraus charakterio šuo, todėl jam reikia ne mažiau stipraus charakterio šeimininko. Tai šuo, kuris mėgsta lyderius ir besąlygiškai jiems paklūsta. Jeigu manote, kad negalėsite pasakyti griežto NE, šis šuo ne jums. Bet jei sugebėsite parodyti, kas namie šeimininkas, turėsite nepakartojamą ir išraiškingą gyvenimo kompanioną.“
VAKARŲ ŠKOTIJOS BALTASIS TERJERAS – veislyno „Dioritas“ savininkė Rūta Čereškienė
„Vestukai – populiari veislė Lietuvoje, todėl paprastai jais besidomintys žmonės apie veislės privalumus jau būna daug prisiklausę ir nemažai žino. Tad pirmiausia, ką turiu padaryti, tai atvėsinti jų entuziazmą išvardydama trūkumus. O jų ši veislė tikrai turi. Vestai mėgsta triukšmauti ir loti: tiek bute, tiek privačioje valdoje kaimynai tikrai žinos, kad pas jus gyvena šuo lojikas.
Jei negalite pakęsti skardžiabalsio nedidelio šuns lojimo, – nesirinkite vesto. Kaip ir daugelis baltakailių veislių, vestukai linkę į alergijas, todėl reikia atidžiai rinktis ėdalą. Dar daugiau: kailio priežiūra reikalauja kasmėnesinių investicijų – vestuku turi pasirūpinti šunų kirpėjai ar, jei turite įgūdžių, galite tai padaryti ir patys.
Kiekvieno šuns charakteris – individualus, tačiau temperamentingiems patinams neretai būdingas terjeriškas noras dominuoti. Pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad vis daugiau žmonių užsidega idėja auginti du vestukus („Nupirksiu savo augintiniui draugą.). Tenka žmones perspėti, kad jų idiliška svajonė apie gražią draugystę, miegojimą kartu ir bendrus žaidimus gali neišsipildyti – senbuvis gali visai neapsidžiaugti naujoko buvimu, ir namuose turėsite amžiną karo zoną.
Mažus vaikus vestukai pakenčia, bet jais pernelyg nesižavi ir paprastai nesileidžia tampomi ar skriaudžiami – tai ne pliušinis meškutis, nors iš šono gali toks pasirodyti. Dėl tos pačios apgaulingai mielos išvaizdos visiems naujiems šuniukų šeimininkams pabrėžiu, kad vestas yra gana kieto charakterio šuo, kurį būtina auklėti ir taisykles griežtai nustatyti nuo pat pirmų dienų naujuose namuose – antraip po kurio laiko jau gali būti vėlu, ir šeima gyvens pagal vestuko taisykles.“
VIPETAS – veislyno „Nemuno delta“ savininkė Inga Kasparienė
„Kalbėsiu konkrečiai ir papunkčiui: vipetai vis dėlto šeriasi, ir jų plaukas yra tokios mini adatėlės, kurios įsminga į audinius ir gali prireikti pastangų norint „nušuninti“ paviršių. Vipetą reikia auklėti ir socializuoti, kad jis būtų nebailus ir nelotų ant visų iš eilės. Be to, kelis kartus per savaitę jam būtina leisti išsilakstyti laisvai, be pavadžio, taigi reikia turėti saugią teritoriją ir laiko tokiai veiklai. Nepamirškite, kad vipeto oda greitai plyšta, taigi reikia į tai atsižvelgti tiek renkantis, su kokia kompanija auginti, tiek kur vedžioti – t. y. bėgdamas vipetas gali užsikabinti už aštrios šakos, ir teks važiuoti šunį „lopyti“. Dėl tos pačios priežasties atkalbėjau žmones, kurie norėjo įsigyti vipetą auginti kartu su šarpėjumi. Beje, vipetai jautrūs narkozei, bet gerai, kad tinkamai socializuotą augintinį dažniausiai sulopyti galima tiesiog taikant vietinę nejautrą.
Vipetai iš prigimties neatsargūs – ką nors pamatę ar išgirdę, lėks „kiaurai“. Nors gerbia kartu gyvenančius gyvūnus, tačiau vaikys viską, kas juda lauke, tad jei kieme katynas, reikės paieškoti saugesnės vietos pasilakstyti be pavadžio.“
VALŲ KORGIS PEMBRUKAS – veislyno „Valhalos sargas“ savininkė Kristina Kazlauskaitė Gresevičienė
„Korgiai Pembrukai, kaip ir kitos veislės, turi tam tikrų nemalonių ypatybių, kurios netinkamiems šeimininkams gali kelti labai daug rūpesčio. Kartais šunys net turi ieškoti kitų namų dėl veislei būdingo natūralaus elgesio.
Korgiai linkę daug loti. Ši mažiausia aviganių veislė ypatinga tuo, kad lojimu verčia objektus judėti. Loja, kad mestumėte kamuoliuką arba skraidančią lėkštę, loja, kad kiti šunys bėgtų, loja, kai juos vejasi. Tai labai instinktyvus elgesys, kurio atsikratyti beveik neįmanoma.
Korgiai kandžiojasi, arba, tiksliau būtų sakyti, žnaibosi: jeigu namie turite mažų gyvūnų arba visai mažų vaikų, mažas korgiukas jums netinka, nes augdamas, žaisdamas gali kandžiotis, ir gana skaudžiai. Galbūt reikėtų pagalvoti apie vyresnio šuniuko arba suaugusio šuns įsigijimą.
Ypatingas dvigubas nuo oro negandų saugantis tankus kailis turi savo kainą. Korgiai stipriai šeriasi: du kartus per metus jūs nesuprasite, kaip šuo taip šerdamasis gali vis dar turėti kailio.
Kadangi tai ganantis šuo, korgiui smagiausia, kai visa šeima yra kartu vienoje vietoje. Korgiukas gali tapti irzlus ir susijaudinęs, jeigu vienas šeimos narys bus su juo, o kitas – antrame namo aukšte. Todėl, jeigu jūsų šeima mėgsta leisti laiką atskirai vienas nuo kito, išsirinkite kitą veislę.
Dauguma žmonių, kurie sako, kad jiems labai patinka protingi šunys, niekada tokio neturėjo ir su tokiu negyveno. Su korgiu visais atvejais turėsite būti vienu žingsniu priekyje, nes šie šunys pakankamai protingi, kad suprastų, kuriose situacijose jūsų klausyti, o kur galima į jus nekreipti dėmesio. Jeigu jums reikalingas šuo, kuris besąlygiškai paklūsta ir nedaro savarankiškų sprendimų, – jums nereikia korgiuko.“
AMERIKIEČIŲ STAFORDŠYRO TERJERAS – veislyno „Dueto Status“ savininkas Olegas Dikūnas
„Kaip ir visi panašaus dydžio šunys, „stafai“ yra galingi, todėl šeimininkai turėtų įvertinti fizines šio šuns savybes prieš galvodami apie šią veislę. Reikėtų nepamiršti, kad iki 10 proc. stafordšyrų serga ataksija (neurodegeneracine, neišgydoma, mirtina liga), kurios išvengti galima atidžiai tikrinant veisiamus šunis ir atliekant genetinius tyrimus.
Man yra buvę, kad žmonės norėjo iš karto įsigyti du šuniukus – teko juos atkalbėti ir neparduoti, nes ir su vienu stafordšyro šuniuku yra ką veikti, ypač neturint reikiamos patirties. Dar greičiau pokalbis baigiasi, jei išgirstu, kad šuniukas perkamas kaip „dovana“ ar kai žmogus akivaizdžiai stokoja elementarių kinologinių žinių – šiai veislei tikrai reikalingas kiek labiau patyręs šeimininkas. Buvo, kad neapsikentęs mano klausinėjimų ir atkalbinėjimų vienas garsus žmogus pareiškė: „Iš tavęs nusipirkti šuniuką sunkiau nei vaiką įsivaikinti.“
Žmonėms tenka priminti ir paprastus dalykus, pavyzdžiui, kad stafordšyras netinkamas gyventi voljere. Pastaruoju metu kreipiasi vis daugiau žmonių iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Danijos. Tokiems klientams kategoriškai atsakau, nes šiose šalyse amerikiečių stafordšyro terjeras gali būti atimtas iš šeimininko ir užmigdytas.“
AUSTRALŲ AVIGANIS – veislyno „Ausytė“ savininkė Mingailė Stašaitytė
„Labai dažnai australų aviganiais susižavima dėl jų ryškių, akį traukiančių spalvų, išraiškingo kailio, tačiau aš siūlyčiau pirmiausia įvertinti tai, kad „australas“ – teritoriją saugantis ir įtariai į nepažįstamuosius žvelgiantis šuo, kuriam būtina intensyvi socializacija nuo pat mažumės.
Šie šunys – tarsi maži protingi vaikai, kuriems nuolat reikia užsiėmimo. Gerai, jei turite tam laiko, bet jeigu ne, „australas“ pats susiras veiklos, kuri greičiausiai jums ne itin patiks. Turite žinoti, kad gyvenant su šios veislės šunimi du žodžiai taps visų svarbiausi: jau mano minėta socializacija ir dresūra.
Įsiaudrinusį „australą“ sunkokai nulaikys net tvirtas vyras, todėl šuo privalo mokėti bent jau bendrojo paklusnumo komandas. O tam, kaip patys suprantate, reikia laiko, žinių ir investicijų – lankyti dresūros grupes, dirbti individualiai ir su instruktoriais.
Šie šunys netinka nuolankiems žmonėms, kurie iš meilės augintiniui linkę jam nuolaidžiauti: „australui“ reikalingas šeimininkas –lyderis, šalia kurio jis galėtų atsipalaiduoti ir jaustis saugiai bei užtikrintai. Nesirinkite šios veislės, jei esate pedantiškos tvarkos vergai: aktyvūs, sportiški „australai“ nepraleis progos išsimurdyti balose. Be to, kaip ir visi kiti prašmatnaus kailio savininkai, australai du kartus per metus stipriai šeriasi, o pavilnė po truputį byra visus metus.
Ir svarbiausia: „australams“ reikia labai daug veiksmo ir judėjimo. Tai aktyvūs, sportiški, šunys, tad jeigu jūs mieliau vakarus leidžiate ne ant dviračio, o ant sofos, vargu ar šis šuo bus laimingas su jumis, o jūs – su juo.“
BULTERJERAS – veislyno „Tanagros“ savininkė Renata Černys
„Aš manau, kad bulterjerų savininkais turėtų būti savimi pasitikintys, tvirti psichologiškai ir stiprūs fiziškai žmonės. Kita vertus, negalite būti žiaurūs ar pernelyg užspausti savo šunį: „buliukai“ nekenčia prievartos ir gali mirtinai užsispirti.
Žinoma, šie šunys negali gyventi voljere – tai kambarinis šuo kompanionas, trokštantis būti šalia šeimininko. Šeimoms su mažais vaikais taip pat patarčiau pagalvoti, ar tai jūsų šuo: nors bulterjerai labai kantrūs, tačiau net ir netyčia gali užgauti mažą vaiką – juk tai galingas, stambus šuo.
Bulterjerai labai charakteringi, išskirtinės išvaizdos šunys, todėl visada patariu šuniuko važiuoti rinktis abiem šeimos poros nariams: verčiau nedarykite savo antrajai pusei „staigmenos“, nes gali būti taip, kad paskui tą staigmeną teks skubos tvarka kažkam dovanoti ar grąžinti veisėjui.
Nepamirškite, kad šiems šunims būtinas fizinis ir protinis krūvis – kuo daugiau su savo augintiniu užsiimsite, tuo sumanesnį ir sveikesnį šunį turėsite. Kita vertus, jei galvojate su bulterjeru intensyviai sportuoti, prieš tai patikrinkite jo sveikatą ir įsitikinkite, kad šuns būklė tai leidžia – ypač rekomenduoju atlikti širdies tyrimus.“
