Jam buvo reikalingi vaistai, vitaminai, tirpalai bei priežiūra ir, žinoma, globa bei meilė. Man labai pagailo šio mielo šunelio, taigi pirmiausia pervedžiau pinigų jo gydymui, o kadangi niekaip negalėjau pamiršti jo liūdno žvilgsnio, susiskambinau su prieglaudos atstove ir nusprendžiau nuvažiuoti jo aplankyti – o nuvažiavusi ir pamačiusi, jau nebegalėjau jo ten palikti.
Tuo metu šunelis buvo labai silpnas, neėdė, nelakė, visą laiką vėmė, o jo mažoje kojytėje buvo įtvirtintas kateteris, nes reikėjo dažnai vežti į veterinarijos kliniką ir leisti vaistus. Šunelis atsidūrė mūsų namuose. Aišku, šeimai buvo šokas: kaip galėjau taip netikėtai paimti iš prieglaudos šunelį – ir dar sergantį. Bet kadangi neseniai mūsų šeimoje buvo pasimiręs mūsų 14 metų katinėlis, kuris irgi buvo visų labai mylimas, jau buvome diskutavę apie tai, ar neįsigijus kokio katinėlio ar šunelio. Taigi visi greitai jį pamilo.
Pirmos trys dienos buvo kritinės. Kad nereikėtų jo vežioti į kliniką, aš pati didelių švirkštų pagalba jam leidau po ketera vaistus (esu medikė, tad tai sugebu) – tai reikėjo daryti kas 2 val. Viską dariau pagal veterinarės Rimantės (labai ačiū jai!) nurodymus, susipirkau visus reikalingus vaistus. Kadangi šunelis buvo apgaubtas rūpesčiu ir meile, mums svarbus ir, manau, tai jautė, su liga kovoti jam buvo daug lengviau – jis jau buvo kažkam reikalingas.
Ir mums pasisekė – šunelis pasveiko, greitai priaugo svorio. Tuo metu, kai jį paėmėm, jam buvo trys mėnesiai, o svėrė tik 7 kilogramus. Dabar jam metai ir keturi mėnesiai, ir sveria jis jau 38 kilogramus. Davėme jam vardą Džiakas. Jis yra visų mylimas, lepinamas – pilnavertis šeimos narys.
Labai draugiškas žmonėms, visus atėjusius garsiai ir meiliai pasitinka, mėgsta žaisti su kitais šuniukais, žaisliukais, mėgsta dėmesį, ilgus pasivaikščiojimus lauke. Džiakas yra gudrus šuniukas – greitai priprato savo reikaliukus atlikti lauke, visada prisiderina prie mūsų režimo: jei keliamės anksti, jis mus pasitinka su džiaugsmu, jei norime ilgiau pamiegoti – jis necypia, neloja, leidžia mums pailsėti, naktį būna ramus.
Kartais mėgsta išdykauti, slepia ar užkasa gautus skanėstus, jei tai būna šunims skirtas kauliukas, mėgsta jį paslėpti po kokiu krūmeliu. Taip pat yra geras medžiotojas: gaudo varles, vorus, muses, kartais sumedžioja ir kokį paukštuką. Tačiau turi ir vieną baimę – bijo vandens, taigi vasarą nenori lipti į jokį vandens telkinį. Tačiau duše su šeimininke mielai išsimaudo.
Aš kartais juokaudama sakau, kad jis kažkaip telepatiškai pats mane susirado, juk paliktų gyvūnų nuotraukų kasdien matau šimtus, bet reikėjo gi būtent šiai taip įstrigti. Draugai netgi juokauja, kad mes panašūs ne tik išvaizda, bet ir charakteriu, ir puikiai vienas kitą suprantam.
Norėčiau paskatinti daugiau žmonių nepabūgti priglausti gyvūnėlį iš prieglaudos – jie turės ne tik gerą sargą, bet ir nuostabų prisirišusį draugą, kuris visada šalia, jaučia tavo nuotaiką, o dėkingumą parodo švelniai lyžteldamas ranką. Jei augintinio neplanuojama vesti į parodas, veisti pardavimui, manau, kad nebūtina pirkti, mokėti krūvas pinigų, kai yra tiek daug gražių, meilių, ištikimų, protingų šuniukų, kačiukų, kurie tikrai nėra blogesni ar prastesni, jie irgi tokie pat švelnūs, meilūs gyvi padarėliai, kuriems trūksta šilumos, meilės ir globos.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
