Šunų specialistai sako, kad taip augintiniai rodo dominavimą – tad reikia gyvūnėlį versti ant nugaros ir taip laikyti. Bet negi viskas paprasta? Negi kiekvienas „tursinimas“ reiškia, kad šuo bando pasakyti, kad namų vadas – jis? Ypač, kai tą patį jis „aiškina“ ir pliušiniam meškiukui?
Lytinis augintinių gyvenimas mums dar tapu?
Pirmiausia negalima visais atvejais tokio elgesio priskirti vien dominavimui ar vien lytiniam elgesiui. Priežasčių pakankamai daug. Jei jau paminėjome lytinį elgesį – negalima jo visiškai nurašyti, nors tai ir ne dažniausias galimas variantas.
Mūsų krašte lytinis gyvūnų elgesys nustumiamas į šoną. Daugelis net nedrįsta užsiminti apie tokius dalykus, pavyzdžiui, kaip tarp gyvūnų neretai pastebimi masturbacijos atvejai.
Petteris Bockmanas iš Oslo gamtos istorijos muziejaus teigia, kad masturbacija yra visuotinai priimtina gyvūnų karalystėje. Esant milžiniškam pavyzdžių skaičiui, sunku suprasti, kodėl kalbant apie šunis stengiamasi išvengti bet kokių minčių apie tai, kad jiems taip pat būdingas lytinis elgesys – ypač, kai dalis jų gauna per mažai veiklos.
Aišku, visi tokie veiksmai negali būti priskirti vien lytinei elgsenai – paprastai jiems priklauso siauresnė sfera – kai šuo susiranda kokį nors objektą, pavyzdžiui, pagalvę, ir „draugauja“ išimtinai su ja.
Tada pagrindinis jo motyvas iš tiesų gali būti bandymas nukreipti lytinį elgesį.
Galų gale, jei tokia veikla tampa pernelyg dažna, ją lėmusios priežastys susijusios ne su lytiškumu, kuris gali būti tik sukeltas požymis. Net jei dažnai „jodinėjantis“ šuo kastruojamas ar sterilizuojamas, jis ir toliau tęsia savo veiklą, nes žino, kad taip elgdamasis jaučiasi gerai.
Svarbu hierarchinė situacija
Antra dažniausiai minima lytinio šunų elgesio priežastis – dominavimas. Bet ar viskas paprasta? Ar matėte, girdėjote apie vilkus, kurie nuolat liptų ant kitų vilkų, taip įtvirtindami savo vietą gaujoje?
Vilkai to nedaro siekdami išsaugoti hierarchinę poziciją. Beje, net jei toks elgesys ir susijęs su dominavimu, jis rodo nesaugumą – taip darydamas šuo galvoja „aš priimu sprendimus... tikiuosi“. Taip darydamas šuo eksperimentuoja – jis nori pamatyti, kiek gali pasiekti ir kas iš to bus. Tai limituotas testavimas. Gera hierarchinė situacija namuose gali padėti išvengti šios problemos.
Dažnai šunims žaidžiant galima pamatyti kurį nors „jojant“ ant kito. Dažniausiai šis reiškinys pastebimas nuo 6 mėn. amžiaus. Jauniems šuniukams toks elgesys – viena pirmųjų galimybių mokytis apie fizines galimybes ir socialinį potencialą. To prasmė – galia ir kontrolė, o ne lytinis elgesys. Jei jis per dažnas, turi patologinę priežastį.
Šuo taip gali daryti ir todėl, kad turi per daug energijos (jam trūksta krūvio ir veiklos). Dar kiti išmoksta tokiu elgesiu gauti dėmesio.
Lemia ir aplinkos pasikeitimas
Atrodo, dažnai tai pasitaiko kaip susijaudinimo išraiška. Dažniau tokių „problemų“ turi jaudrūs, hiperaktyvūs šunys. Kai kurie šunys „jodinėjimą“ pasirenka kaip atsaką į stresą ar jaudulį. Pavyzdžiui, po susitikimo su nauju šunimi ar asmeniu šuo gali pradėti „tursuoti“ jį, šeimininką ar kokį nors netoliese esantį objektą, bet tai nėra su dominavimu susijęs elgesys. Tai gali paskatinti ir aplinkos pasikeitimas.
Tai gali būti ir kompulsinis sutrikimas (įkyrių būklių neurozė – vienas iš nerimo sutrikimų), ypač jei šuo taip atsako į stresą. Tokiu atveju toks elgesys gali rimtai trukdyti.
Įvairios sveikatos problemos, įskaitant šlapimo takų infekciją, šlapimo nelaikymą, priapizmą (skausminga erekcija) ir odos alergijas, taip pat gali skatinti „jodinėjimą“.
Be to, šunys, kenčiantys nuo tokių problemų, linkę dažnai laižytis ar kramsnoti genitalijų srityje. Tokį elgesį gali suaktyvinti ir hormoninės veiklos pokyčiai. Šiems dalykams reikia medicininio gydymo, o ne elgesio korekcijos.
Kaip elgtis?
Nors šunims tai paprastai normalus ir negėdingas elgesys, žmonės, šuniui pradėjus „joti“, dažniausiai pasijunta nemaloniai. Jei jūsų šuo „joja“ retai ir nėra įkyrus jums, kitiems žmonėms ar šunims, nėra būtina koreguoti tokį elgesį. Bet kai kuriais išplitusiais atvejais „jodinėjimas“ gali būti žalingas – pavyzdžiui, galimos varpos ligos.
Laimei, šį nepatogų elgesį galima panaikinti arba bent sumažinti, tik pirma reikia išsiaiškinti, kodėl šuo taip daro. Jei tai labiau lytinis, su hormonais susijęs elgesys, padės kastracija (tiesa, ne visada).
Jei šuo turi fetišą – vieną žaislą, kurį „tursuoja“, reikia tiesiog pašalinti tą žaislą. Nors kai kurie bihervioristai, priešingai, netgi pataria šuniui tam reikalui pasiūlyti kokį nors žaislą – tačiau tokiu atveju, jei šuo „jodinėja“ dėl nerimo. Be to, tada reikėtų spręsti problemą, kaip sumažinti jo stresą.
Negalima bausti
Svarbiausia, už tokį elgesį negalima bausti. Būtina nukreipti šuns elgesį kita linkme. Pamatę, kad šuo imasi įprastinės veiklos (nemažai šunų prieš tai rodo itin lipšnų elgesį – tai gali padėti greičiau susiorientuoti ir reaguoti), apstulbinkite jį plodami rankomis, švilpdami, bėgiodami ar dar kaip nors nukreipdami dėmesį.
Taip pat šunį atitraukti gali komanda „sėsk“ ar „gulk“. Jei jis paklūsta – pagirkite. Tada liepkite atlikti dar kelias jam žinomas komandas. Kai šuo nurimsta, galite kurį laiką pažaisti su juo. Svarbu išeitį rasti iki tol, kol nesusiformavo įprotis. Jei manote, kad jūsų šuo tampa pernelyg agresyvus, kai bandote jį sustabdyti nuo „jojimo“, reikia kreiptis į šunų elgsenos specialistą.
Jei toks elgesys pastebimas specifinėse situacijose – pavyzdžiui, šuo reaguoja į chaotišką žmonių sąveiką (apkabinimą), liepkite šuniui sėsti ir taip kurį laiką pabūti. Apdovanokite jį, kai jis elgiasi padoriai.
Galite pasodinti šunį
Galite bandyti tose situacijose, kurių metu šuo gali bandyti „joti“, jį pasodinti (ar laikykite tokioje pozicijoje, kuri apsaugo nuo nederamo elgesio). Jei šuo bandys imtis veiksmų, sakykite „ne“ ir palikite jį kurį laiką vieną – nuo 1 iki 3 min.
Taip pat kai kuriuos šunis, kurie ir toliau bando tęsti veiksmus, gali tekti nuvesti į kitą kambarį, kad jie nusiramintų. Po to grįžkite (ar parsiveskite šunį) ir apsimeskite, kad nieko neatsitiko. Svarbu elgtis ramiai, nerodyti nekantrumo, sutrikimo ar pykčio.
Į šunų tarpusavio „tursinimusis“ kištis nereikia, nebent tai praeityje yra sukėlę kovas ar kuris nors šuo tai daro įkyriai dažnai. Abiem atvejais reikia nukreipti jų dėmesį kita linkme. Tai turi būti daroma pozityviai.
Jei jūsų šuo dažnai „tursina“ kitus šunis, jis gali sulaukti bėdos, nes dauguma kitų šunų nemėgsta, kai ant jų „joja“. Tokiu atveju reikia atidžiai stebėti, kaip šuo žaidžia su kitais.
Daug naudos duoda, jei išmokysite komandos „palik jį“, po kurios šuo atsitraukia nuo kito šuns. Jei taip elgiasi du šunys namuose, patariama tokią veiklą tiesiog ignoruoti (išskyrus tuos atvejus, kai ji tęsiasi ar net aktyvėja praėjus 8–10 savaičių laikotarpiui).
Tačiau daugumai žmonių tai padaryti nėra lengva. Bet, deja, nesikišant šeimininkui šunys problemą paprastai išsprendžia greičiau. Svarbu įsidėmėti, kad už tai nebūtų baudžiama ar šaukiama – šunų akimis, jie nedaro nieko blogo.
