Praeityje garsių šokėjų, o dabar žinomų šokių trenerių namuose jau savaitę gyvena mišrūnas šuo Pifas. J. ir Č.Norvaišos jį rado šalia esančioje pamiškėje su prie šuns antkaklio parišta virve.
Jie spėja, kad maždaug pusės metų gyvūnas galėjo būti atvežtas į mišką ir pririštas prie medžio, o vėliau virvę jam pavyko nukąsti ar nutraukti.
Radę besiblaškantį greičiausiai dobermanų ir rotveilerių mišrūną kauniečiai priglaudė. Per keletą dienų šuo tapo drąsesnis ir jau prisileidžia naujuosius šeimininkus. Kol kas Pifui nepavyksta susidraugauti su pernai čia apsigyvenusiu pamestinuku katinu Kiciumi.
Gyvūnas galėjo būti mušamas
Pamestinukas šuo, kurį J. ir Č.Norvaišos pavadino Pifu, manoma, anksčiau turėjo kitus namus ir šeimininką. Nors jis dar jaunas, tačiau moka vykdyti kai kurias komandas, nėra agresyvus.
„Šuo nebuvo ilgai badavęs ar apleistas. Mes jį radome išsigandusį, tačiau neišsekusį. Gyvūno kailis buvo švarus ir prižiūrėtas, bet spėju, kad Pifas galėjo būti skriaudžiamas, galbūt net mušamas.
Vos pamatęs ranką keliantį žmogų, jis susigūžia ir atbulas sprūdina slėptis. Jeigu šuo būtų augintas be smurto, jis tikrai į šį judesį taip baugščiai nereaguotų“, – įsitikinęs Č.Norvaiša.
Kauniečiai pamažu drąsėjantį ir vis labiau prie jų prisirišantį naują augintinį jau pripratino eiti kartu pasivaikščioti po mišką ar prie šalia tekančio Nemuno.
Katę išgydė nuo daugybės ligų
Pifas – ne vienintelis šokių trenerių namuose šiuo metu prieglobstį radęs gyvūnas. Praėjusią vasarą kauniečiai į namus iš gatvės parsinešė baltą paliegusį katiną.
„Kicius aplink mūsų namus suktis pradėjo maždaug prieš dvejus metus. Jis atbėgdavo, paprašydavo ėdalo ir pasisotinęs dingdavo“, – pasakojo J.Norvaišienė.
Pernai ši katė kauniečių kieme pradėjo lankytis dažniau. Žmonės pastebėjo, jog gyvūnas atrodo liguistai, jo ilgas ir tankus kailis susivėlęs į gumulus.
J. ir Č.Norvaišos gyvūną nutarė nuvežti į veterinarijos kliniką. Katę apžiūrėjęs veterinaras pasakė, jog dėl daugybės į jos kūną įsisiurbusių erkių ir kitų vabzdžių bei nešvarumų gyvūno kailį reikia nuskusti. Jam taip pat buvo nustatytos akių, ausų ir odos ligos.
„Palikti likimo valiai ar užmigdyti katės negalėjome, todėl ėmėmės ją gydyti, apgyvendinome savo namuose.
Kai mūsų Kicių gydęs veterinaras pamatė jį šįmet, sunkiai galėjo patikėti, jog tai tas pats keturkojis. Juk jis dabar tikras baltapūkis gražuolis, labai mėgstantis žuvį ir katėms skirtą pieną“, – gyvūną gyrė J.Norvaišienė.
Globojo pamestinukus
Kicius kol kas neranda bendros kalbos su neseniai po kiemą pradėjusiu lakstyti Pifu. Ypač jis pyksta, kai šuo įbėga į prie namo esančią terasą, kurioje katė įprato karaliauti viena.
„Galbūt gyvūnai susidraugaus, juk katė puikiai sutarė su ankstesniu mūsų augintiniu – vilkšuniu Doli, kurį taip pat buvome radę miške ir prisijaukinę. Neseniai tas šuo krito“, – sakė Č.Norvaiša.
Per daugybę metų šokių treneriai Vičiūnuose yra suradę ir ėmęsi globoti keliolika keturkojų, kurie tapo jų bičiuliais. Kai kurie šunys buvo grynaveisliai, greičiausiai dėl savo kilmės kainavę ne vieną tūkstantį litų.
J. ir Č.Norvaišoms sunku suprasti, kodėl tiek daug žmonių gyvūnus palieka likimo valiai.
„Tikriausiai žmonės yra pernelyg dideli egoistai, jeigu jie pabodusį ar ligotą gyvūną tiesiog išmeta be jokios sąžinės graužaties. Mes, kiek galėdami, pamestinukams palengviname gyvenimą“, – kalbėjo kauniečiai.
Pasivaikščioti eidavo su tigru
Šokių entuziastų draugystė su gyvūnais prasidėjo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, kai Č.Norvaiša dirbo tuometinės radijo gamyklos „Bangos“ sanatorijos vyriausiuoju gydytoju.
Meninę gyslą turintis medikas nutarė prisidėti ir prie šioje gamykloje įkurtos kino studijos veiklos.
Kai buvo nutarta kurti filmus apie zoologijos sodo plėšrūnus, J. ir Č.Norvaišų namuose dažnai augdavo maži liūtukai ar leopardo jaunikliai. Kartą kauniečiai keletą mėnesių namuose laikė usūrinį tigriuką, net vesdavosi jį pasivaikščioti po mišką.
„Ūgtelėjusius šiuos gyvūnus turėdavome atiduoti į zoologijos sodą, kitus paimdavo cirko artistai. Tačiau ryšys ir prieraišumas keturkojams išliko“, – tvirtino Č.Norvaiša.
